Ateina šiandien į darbą mano kolegė, įeina į mano kabinetą ir… šypsosi… Na na, sakau, pasakok! O ji, visa tokia švytinti, ir pasakoja .
“Iš pat ryto buvau poliklinikoje. Sėdžiu prie kabineto, laukiu… nervuojuos, kad jau vėluoju į darbą, kad ligonis iš gydytojo kabineto taip ilgai neišeina... Staiga, koridoriaus gale, pasirodo senučiukė. Eina lazdele pasiramsčiuodama… plaukeliai visai žili, retučiai, išsidraikę nuo vėjo… ji eina smulkiais atsargiais žingsneliaias ir…. šypsosi. Akys tokios ... Skaityti toliau

Gyvenimo prasmė... kur ji? Kas tai? Jei atmestume visokias protingas citatas ir frazes...
Kai taip pradedu mąstyti - susitraukiu, sumažėju, sujaukiu savo įprastą egzistenciją... kažkaip net nejauku darosi... tai kur gi ta didžioji prasmė??? Ką gero ar prasmingo aš nuveikiau... ką ypatingo paliksiu ant šios žemės... ką vertingo atradau ir kitiems atidaviau...
Pasijaučiu tooookia maža maža kruopelyte, grumsteliu... kurį kiekvienas gali nepastebėjęs sutrypti ar paspirti... Ir... ko gi ... Skaityti toliau

Taip nieko nebus...nu sugalvokit ką nors parašyt negi taip ir tylėsim? tik apie ką ta tyla gal pasisakykim vieni kitiems apie ką tylim