Nepradėsiu aš čia jums sekti Bilūno pasakos apie laimės žiburį,ne,esu jau pakankamai suaugusi ir žinau,kad pasaka tai yra tik pasaka.Tai kodėl mes esame būtent čia ir dabar,o ne kažkur sėkmės viršūnėje arba ten,kur mums skiriami aplodismentai?
Kai kas iš mūsų pasakytų...nėra ko čia tauzyti,reikėjo pasidaryti gyvenimo planą,turėti tikslą ir jo siekti,o dabar jau traukinys nuvažiavo ir mums liko žiūrėti į paskutinius raudonus traukinio galinius žibintus.
Kitas pasakytų...ogi man to visiškai ir nereikėjo,-mano tikslas ir buvo mylėti ir būti mylimam,stebėti besiskleidžiantį žiedą,stebėti ropojančią skruzdę ar tekančią saulę ir ...tuo būti laimingam.
Dar kiti sakys...mano tėvai nebuvo išmintingi ir manęs nemokė siekti laimės žiburio...mano tėvas buvo juodadarbis,mama skalbėja,o obuolys nuo obels toli nerieda....
O tai čia jau naujienaTuriu kaimynę,kuri savo anūkei liepia skalbti kojines rankomis,kai šalia stovi skalbimo mašina.Ji sako...žmogus turi mokėti viską be technikos,nes patekus į ekstremalias(kaip mes vadiname,bet iš tikro natūralais) sąlygas,galėtų normaliai išgyventi.
Kai kurie drabuziai tikrai tik rankomis skalbiami. O as sunui nuo 11 metu liepdavau rankomis kojines skalbtis. Tik jis karais ju slapta "prifarsiruodavo" skalbimo masina man nematant Siaip tai baisu, kokie mes islepe... Va as automatine skalbykle nusipirkau kai ketvirtam vaikui buvo 2 menesiai. Iki tol- rankomis arba mazute rusiska skalbianke "Desna". Ir nieko, visi taip gyvenom ir nemirem. O va dabar taip islepau, kad karta sugesdus skalbiankei, menesi be jos gyvendama, galvojau, kad nusisausiu
Juk kiekvienas, nesvarbu kiek jam metų, gali susikurti SAVO pasaką. Tam niekada nevėlu. Ir tikslus išsikelti visada laikas. Tik nereikia gyventi vakar. Gyvenu čia ir dabar ir žinau ko noriu ateityje.
Dabar va, kai nugyvenau didelį gyvenimą, tai manau, kad jauną žmogų turėtų nukreipti, pastūmėti vyresni. Tėvai, seneliai, dėdės, tetos... Nes jaunas žmogus dar tik plačiai atmerkęs akis, išsižiojęs stebi pasaulį. Jis dar nieko nežino ir nesuvokia, kurlink jam traukti.
O ar mes tą suprantame ne gyvenimo pabaigoje? Aš irgi manau,kad jauną žmogų tėvai(jei jie yra)turėtų paskatinti ir nukreipti.Mano mama vis sakydavo...kaip pasiklosi,taip ir išmiegosi.Tik dabar supratau,kokia tai žiauriai klaidinga nuomonė,kiek padaryta esminių klaidų,kurių buvo galima išvengti.Žinoma,gal ne visko būčiau paklausiusi,juk jauni aikštingi,bet vis kažkas būtų įstrigę. Bet būna kitaip....kai tėvai neturi ką duoti,nes patys yra primityvūs ir be perspektyvų,tada gerai,kai šalia yra mokytojas.Žinau vieną miesteliuką su viena mokykla,o toje mokykloje dirbo du tikrai geri pedagogai.Ir štai iš šitos mokyklos išėjo neįtikėtinai daug garsių žmonių,nes pedagogai skatino mąstyti ,ieškoti ir kurti.
labukas,ne kiekvieną lydi sėkmė.kažkaip sustojau ties trečiuoju,kad obuolys nuo obels toli nerieda,būna ir taip,būna ir ne,daugumai nuriedėti trukdo,kad nėra tų šlamančių lapelių,bet jeigu žmogus norėsi,tu išsikapstysi iš visokių situacijų,noras ir tik noras.
O noras pačiam iš kur?Kai turi kažko siekiančių draugų,brolių ar seserų,kai kirba pavydas daugiau pasiekusiam? Vat dėl lapelių tai nežinau,ar tiesa....mano jaunystės draugė labai tingi...ji neina į darbą,nieko neveikia,net namuose kaip kiaulidėje,bet sūnus jau nuo 8 metų uždarbiavo,o dabar ir ją išlaiko.Tai iš kur?Gal genai į tėvą,arba gėda prieš draugus dėl tokios biednystės,kai savaime esi atribotas nuo draugų ir klasiokų,negali jų pasikviesti į namus bijodamas pajuokos,nes paaugliai negailestingi.O atsiskyrimas taip pat uždeda savo antspaudą....įpratus ir su žmonėmis jau negerai,ir vienam blogai.
Siaip tai manau, kad kiekvieno zmogaus atvejis- individualus, ir priezastys individualios. Didele beda, kad mus daznai valdo stereotipai: tas darbas prastas, anas- geras, tas pasieke daug, nes virsininkas, o tas nieko nepasieke, nes visa gyvenima dirba savo rankom ta pati samdoma darba (nors dirba puikiai). Kitur taip nera- kiekvienas darbas gerbiamas, kiekvienas zmogus vertingas, neskirstant pagal profesija ar pinigine. Mane asmeniskai tie stereotipai irgi veikia. Sunku atlaikyti kitu nuomone "Tokia gabi, galejai tiek daug pasiekti..." Tipo- nieko nepasiekiau... bet mano laime ir pasiekimai kitomis vertybemis matuojami. Daugiau dvasiniais dalykais. Be to, as savo gyvenima netgi laikau daug kartu vertingesniu uz tu mane "uzjaucianciu", nes didziaja gyvenimo dali dariau tai, kas man teikia pasitenkinima ir yra vertinga. Be to, didziausia mano vertybe- vaikai, seima, ir buvau laiminga duodama jiems tai, ka mama gali duoti savo vaikams- auginau juos pati. O ir savo gabumu neisbarsciau svetimiems, savo gabumus ir sugebejimus stengiausi perduoti savo vaikams...
kiekvienas laimę savaip suvokia Vat kartais pagalvoju;- kodėl turintys daug pinigų taip stengiasi įsigyti kažką prabangaus, iššaukiančio, nereikalingo - nejaugi jie tokie nelaimingi?
Baik,manau....nusipirkdami jie pajunta savo galią ir laisvę.Juk nepaneigsi,kad pinigai duoda laisvę..tą ir mano šuva žino...kai pinigų daug,jis valgo gerą dešrą,o kai mažai ,tai lėberį
Tavo šuva nuo to lėberio nepadvesia;) Vuistiek manau, kad daugumai ne tiek svarbu kiek jis pinigų turi, bet kiek daugiau turi už kitus Taigi )- kokia tai laimė
Aiškiai ivardinti savo svajones tai pirmasis žingsnis i laimingesnį gyvenimą. Jei nėra svajonių - nėra vardan ko kiekvieną rytą keltis iš lovos. Nebent vardan to, kad šį mėnesį vėl sėkmingai apmokėti sąskaitas? Jei taip - nenuostabu, kad trūksta optimizmo ir vidinės motyvacijos, nes smegenų neapgausi, jos supranta, kad tu kuri rutiną ir visomis išgalėmis priešinasi - mainais sukurdamos tau pesimizmą ir tinginystę. Visus pasaulio žmones galima suskirstyti į dvi grupes pagal jų tikėjimą sėkme: vieni, kurie sako, kad sėkmė priklauso nuo zodiako, likimo, kraujo grupės, kitų dalykų, kurių žmogus visiškai negali pakeisti, nes gyvenimas teka pagal kažkieno kito iš anksto parašytą scenarijų. Ir antra visuomenes puse- kuri šventai tiki, kad žmogus pats kuria savo gyvenimą ir yra 100% atsakingas už savo sėkmė
Šiaip viską pasakė Daliukas ir Torpeda. Ir nereik čia daug filosofijos,- arba mes darome ką norime, arba darome ką nori kiti. Kiekvieną akimirką renkamės.
Tik dabar perskaičiau, aišku (visai nieko smailikas, tik aš nerūkau) Baisiai norisi dar paplepėti apie siekius ir ko reiktų siekti, apie ką svajoti,kad lydėtų sėkmė. Ir išvis kas ta sėkmė yra?
Komentuoti gali tik registruoti vartotojai. [ Registracija | Įeiti ]
Turiu kaimynę,kuri savo anūkei liepia skalbti kojines rankomis,kai šalia stovi skalbimo mašina.Ji sako...žmogus turi mokėti viską be technikos,nes patekus į ekstremalias(kaip mes vadiname,bet iš tikro natūralais) sąlygas,galėtų normaliai išgyventi.
Tai-savarankiškumas?
Vat kartais pagalvoju;- kodėl turintys daug pinigų taip stengiasi įsigyti kažką prabangaus, iššaukiančio, nereikalingo - nejaugi jie tokie nelaimingi? 
