Ir taip – važiuoju (oi, skrendu) į Ispanija…. į mano pamiltą šalį… pas gerą Netlog’ine draugutę… Pas kurią jau buvau prieš porą metų… Skrendu viena, todėl šiek tiek jaudinuosi, nes kelionė su persėdimais. Į vieną pusę per Briuselį, o atgal – per Palma de Maljorka. Ir abejose teks labai daug valandų pralaukti savo reiso į Valenciją ir atgal į Kauną… Bet… laikas tikrai neprailgo. Man patinka stebėti žmones… Kartais taip žiūriu į praeinantį žmogų ir bandau kurti jo istoriją… o juk įdomu! Juk kiekvienas žmogiukas, kiekvienas turi savo gyvenimą, savo patirtį, savo požiūrį, savo tikslą, savo skausmą, savo džiaugsmą...
Bet nuklydau... Taigi, sėkmingai pasiekiau Valenciją , kur įvyko audringai nuoširdus apsikabinimas su draugute. Kadangi iki jos namučių dar 20-30 km., tai plepėjome nenutildamos visą kelią, džiaugėmės jos mašinos auto vairavimu ir puikiai veikiančiu kondicionieriumi.... Lauke buvo 36 laipsniai karščio... fuuuuuu... Kaip ji sakė, tokie karščiai čia būna tik rugpjūčio mėnesį... Taigi va, visą tą savaitėlę, kurią prabuvau Ispanijoje , tokia temperatūra ir laikėsi... kartais net iki 38 pakildavo.... o juk aš žiauriai nemėgstu karščio! Na, ką padarysi – teko kęsti. Žinoma, tai griovė kai kuriuos planus… Už tai dabar labia gerai žinau, kodėl ispanai yra tokie niekur neskubantys, vėluojantys, dažnai vartojantys žodelį "manjana” (rytoj)… ir tikrai supratau "siestos” reikalingumą…
Mano draugutės sūnelis sutikimo vakarienei paruošė nuostabiai skanų patiekala – įdarytą baklažaną! Užsigėrėme puikiu skaniu atšaldytu šampanu... Skambėjo juokas ir tvyrojo gera nuotaika...
Tos nuostabios penkios dienos pralėkė, kaip vienas mirksnis. Gėrėjausi žydinčiais medžiais ir krūmais… nuostabios ryškios spalvos glostė akis ir širdį… Cullera (Kujera) miesto (kuriame aš gyvenau) paplūdimio smėliukas niekuo nenusileido mūsiškiui. Tik daug labiau degino pėdas ir stebino smėlyje augančiomis palmėmis… Tai kurortinis miestelis su įspūdingais pastatais ir gražiomis pasivaikščiojimo krantinėmis… Culleroje yra apie 24 tūkst. gyventojų. Daugelis savo vilose ir apartamentuose čia tik vasaroja. Man labai patinka įspūdingas miesto pavadinimo užrašas CULLERA ant, beveik miesto viduryje, stūksančio kalno… Jis matomas jau iš labia toli… man net primena Holivudo užraša… todėl ir sakau – vos ne Holivudas!!!!
Nuo kalno viršūnės gali matyti beveik visą miestą, kaip ant delno ir nuostabią Viduržemio jūros paktantės panoramą ... O to kalno viršūnėje stūkso senovinė veikianti bažnyčia. Graži ir įspūdinga.
Dar važiavome tokiu , beveik vaikišku, traukinuku. Tas traukinukas važiuoja per visą miestą, tad gavosi, dar ir miesto apžvalginė ekskursija. Jis nuvežė mus į senovinį miesto muziejų... pavadinimo neatsimenu... Muziejus įrengtas kalno (kito) olos viduje. Tarp varvančių drėgnų akmenų, išskobtais laiptais vis leidomės žemyn ir žemyn. Klausydamiesi pasakojimų apie piratų užpuolimus, žiaurumus, miesto gyventojų didvyriškas kovas su jais, matėme šiurpius inkvizitorių kankinimų įrankius, geležinius narvus pasmerktiesiems, apžiūrėjome senovinį Cullera miesto maketą... O muziejaus ekskursija baigėsi gana netikėtai - staiga dingo visos šviesos... pasigirdo piratų šauksmai ir ginklų žvangėjimas, audringos jūros ošimas.... Aš jau ėmiau nuogastauti, kaip reikės išsikapanoti iš tos olos visiškoje tamsoje... Bet tai buvo tik triukas...
Žodžiu, laiką praleidau nuostabiai, apsupta nuoširdaus draugutės rūpesčio... Ačiū jai ir jos sūneliui, kuris buvo labai geranoriškai ir draugiškai nusiteikęs... Atsisveikindamos vėl lepinomės šaltu šampanu ir prinokusiomis tamsiomis sultingomis vyšniomis... Ak, lik sveika, Ispanija...
Beje, dar gal ir ne visai „lik sveika", nes turėjau dar persėdimą Palma de Maljorka... Daug valandų prabuvau aerouoste... bet išeiti į miestą taip ir neišdrįsau, nes ten būtų tekę važiuoti autobusu... o nežinant kalbos... hmmm... pabijojau... Žinau žinau... bailiukė... bet.... Iki!