Vos gimę, mes lipame į traukinį, kur surandame mums brangius žmones ir tikime, kad jie liks visada drauge visos kelionės metu- tai tėvai,bet tiesa yra visai kitokia....jie išlipa vienoje stotelėje, palikdami mus vienus be savo meilės.
Bet yra ir kiti, kurie įlipa į traukinį ir kurie mums irgi labai svarbūs,-tai mūsų seserys ir broliai, mūsų draugai .Dar kiti visada pasiruošę padėti.
Vieni išlipę , visam laikui palieka ilgesį,kiti įlipa ir vos tik spėjus su jais prasilenkti, greitai išlipa… Mes stebimės jei žmogus, kurį mes mylime, sėdasi kitame vagone, o mus tuo metu palieka vienus.Aišku, niekas mums negali sutrukdyti jų ieškoti po visą traukinį,tik kartais mes nebegalime atsisėsti greta jų, nes vieta šalia yra užimta.
Nieko baisaus… Tai tokia yra kelionė; pilna nusivylimų ir svajonių, vilčių ir praradimų… Kelionė be bilieto atgal… Didžiausia šios kelionės paslaptis yra ta, kad niekas nežino, kada jis išlips iš traukinio. Mes nežinome, kada išsilaipins ir mūsų bendrakeleivis, net ir tas, kuris sėdi visai šalia… Bet norisi tikėti, kad vieną dieną jie atvyks į centrinę stotį su bagažu,, kurio jie neturėjo prieš įlipant į traukinį.
Čia vieno,važiavusio šiuo traukiniu,mintys.Deja,jis jau išlipo.Išlipo ,bet paliko apie save kuo geriausius prisiminimus.Tai argi svarbu priklausomybės ir atsakomybės,kai mes įlipame ir išlipame vieni patys?
O jei mes galėtume įlipti į šitą traukinį ,ir pasirinkti šalia ko ir kur atsisėsti?Ar mes vis vien sėstume į tą pačią vietą?
Galaxy,aš atsiprašau už tavo komentarą,tiesiog vakar labai norėjau miego ir žadėjau pabaigti šiandien ,tai įkišau toliau..o tu pamatei Sakai ,priklausomybė savaime atsiranda tokioje ankštoje vietoje. Jei būtų galima pasirinkti...ar sėstum šalia bandito?O gal šalia gero žmogaus?Ar nieko nereiškia likimo primesta situacija.....,,atsiradai netinkamu laiku ir netinkamoje vietoje"?
Labai įdomus palyginimas gyvenimo su traukiniu. Manau kad man pasisekė įšokti į paskutinį , jau važiuojančio , traukinio vagoną . Būdamas 34 metų įsidarbinau ten kur priima tik iki 30 , va todėl dabar jau pensininkas O dėl to atsisėdimo prie ko nors tai žiūrint kokiu traukiniu važiuoji . Jei nusiperki bilietą tai pasirinkimo kaip ir nėra , o jei kokia paprasta "električka"tai sėdi kur nori ir prie ko nori , juk ant kaktos žmogui neparašyta kas jis toks . Nu nebent aiškiai matosi kokio zeko tatuiruotės
O tu pati pasirinkai tą vietą,ar kažkas tave ten numetė? Beje.ko gero,aš nesėsčiau į tą pačią vietą,jei būtų galima pasirinkti.Ne dėl to,kad kažkuom esu nepatenkinta...mano tiesiog tokia natūra...aš jaučiuosi per anksti gimusi ir mano vieta-ateityje.
Manau, mes kažkiek dispečeriai ir kažkiek mašinistai, tad kažkiek valdome traukinį. Geras posakis dėl bagažo. Tik, manyčiau, bagažas turi būti SAVAS. O kiek mūsų važiuoja tuo traukiniu su svetimu bagažu?
Niu kad jau užkabinote apie tą gyvenimą, kai turėsiu laiko, pratęsiu.
Stop kranas yra,gali pasikarti,nusinuodyti ,arba nuskęsti.Bet prieš patraukdamas rankenėlę turi pagalvoti...o gal antro karto jau nebebus.Kas turi nutikti,kad atiduotum tai,kas tau duota vieną kartą?
Kartais traukinys susvyruoja ir visi ima stumdytis. Ypač tie, kurie dar stovi, niekaip neapsispręsdami, kur atsisėsti... Tada kažkas stumteli ir tu netyčia klesteli šalia kažkokio nepažįstamo kvailai atrodančio tipo... bet pamažu užsimezga pokalbis ir tas tipas tampa tikru draugu...
Šiaip,kiek aš jaučiu,tai vietos lyg ir sunumeruotos nepriklausomai nuo mūsų pageidavimo,bent jau kunigai aiškina,kad siela negali pasirinkti,kur jai gimti.Atseit..viską valdo dievas.Ir šiuo atveju tikintieji pasakytų....dievas taip sutvarkė,kad tave kažkas stumtelėjo ir tu šleptelėjai būtent į tą vietą,būtent šalia to žmogaus. O jei ne?O jei senelis Darvinas teisus?
Besarmate,juk aplinkiniai turėjo uostyti,nes jie negali persėsti į kitą vietą. O rimtai,tai iš tikro juk mes negalime pakeisti savo vietos,o galime tik koreguoti smulkmenas.Jei būtų galima ,tai gal aš persėsčiau į Billo Geitso vietą,bent jau būtų labai įdomu gyventi.Nenorėčiau persėsti į kokią niurzgaliaus vietą....jam amžinai viskas blogai.Gal ir nėra taip blogai,žiūrint iš žiūrovo pozicijos,bet jam pačiam atrodo blogai,o tai jau gyvenimas be šviesos. Dar gal ir nenorėtume persėsti į kitą vietą dėl jau turimos šeimos ir vaikų,nes jie liktų kitoje vietoje.O ir rizika yra.Niekas nežino,kokioje stotelėje jam reikės išlipti,o gal ta stotelė ir bus sekanti...avarijos vieta,gaisro ar ligos,o tą sužinoti gali tik susidūręs akistata su faktu. Jei būtų galima pasiimti bagažą,kuriame yra tik teigiami pojūčiai-tai kitas reikalas. Čia Orvel dar paminėjo ir svetimą,tik nežinau,ką jis turėjo galvoje.Savanoriškai prisiimtą,atimtą,primestą, ar pavogtą.
