Turime vyro giminaitę, kuri serga leukemija. Išsiskyrusi, auginanti darželinio amžiaus dukrelę, be gyvenamos vietos, invalidumo nesitvarko, nes bijo tokia jauna būti invalide. Turi draugą iš kurio ramybės, kaip iš ožio pieno. Pabendravus su jais šeštadienį, jau ne pirmą kartą siūlau dukterėčiai pagyventi pas mane su dukryte, migdolų nebus, bet košės išsivirsime kasdien. Nenori, išvažiuoja pas mamą į Angliją jau antrą kartą per keturis mėnesius, jos mama sugebėjo paklausti savo vaiko: ko atvažiuoji, tau ir Lietuvoje neblogai sekasi? Vaizdas graudus, sveikatos silpnos, noriu padėti, bet nerandu tų žodžių, kuriais galėčiau prisibelsti į ją. Gal turite gerų minčių? Kaip? Tik nereikia aiškinti, kad jei nenori tai ir nieko nereikia daryti, nusibaigs ji su tuo savo išdidumu ir bijojimu atsisėsti kitam ant sprando. Bandau paaiškinti, kad viskas tik laikinai, kol pasveiks, kol sustiprės. Negirdi. Tokiomis dienomis joks savęs tobulinimas neteikia malonumo, kam tos perskaitytos knygos, kam tos jogos ir meditacijos, jei tokiam artimam žmogučiui nesugebu padėti. O gal man ir nereikia jokių patarimų, gal tik reikėjo kažkam išsakyti skausmą dėl jos, galvojant, kad išgirdo ir suprato, nes mano aplinkos žmonės tvirtina vienbalsiai, kad jei ji nenori, atstočiau nuo jos ir palikčiau viską likimo valiai. Negaliu ir nenoriu palikti, noriu suteikti sąlygas pasveikti ir išlaikyti mamą ant žemės mažytei mergytei. Šeštadienį supykusi ant jos užsispyrimo paprašiau, kad palikimu užrašytų dukrytę man, bijau, kad ji nusibaigs vesdama ir toliau tokį neramų gyvenimo būdą, o aš nenoriu, kad jos mielas ir toks mano mylimas vaikiukas keliautų į vaikų namus arba pas geriantį tėtį. Aš baisi? Bendradarbės pastebėjo, kad esu pernelyg tyli šiandien, o man dzin, 60 procentų minčių apie šią situaciją, ką galiu padaryti, kaip kažką padaryti ir kas tas kažkas ką galiu padaryti, kai ji tvirtina, kad viskas gerai, o atrodo prasčiau už piešiamą giltinę...
Palikimu dukrytės tau negali užrašyti,čia yra kilnojamas turtas,o gal gyvas ir tėtis,taigi joks įstatymas ne tavo pusėje. Hmmm ir palikti likimo valiai negerai.Jei abu tėvai apiformintų globą,tada kas kita. Aš kažkaip nesuprantu, ką jai reiškia invalidumas....gi čia tik popierius ir pinigai,kurių gali niekam nerodyti.Labai keista,bet ką...į svetimą galvą neįlįsi.
suprantu viską puikiai, čia labiau pykčio minutę buvo išsakyta replika, niekas man tos mergaitės ir neduotų, seneliai gyvi ir tėtis, kad ir išgėrinėja, kad ir išsiskyrę, bet yra
apie invalidumą net nenori kalbėti, pasiunta, kai paklausi... ką aš žinau, nebeklausiu, kad nenervinti jos
Labai tave suprantu. Prieš 11 metų nuo plaučių vėžio mirė mano pusbrolis 31 metų .Labai artimai bendravom ir neapsakomai buvo sunku matyt artimo žmogaus agoniją.Visi darėm visokius įmanomus žygius , bet klastinga liga pasiglemžė per 2 mėnesius. Nuo tos dienos mečiau rūkyt. Liko mieste dideliam bute žmona su mažiukais dviem vaikais ,bet užsiaugino vaikus , kito neieškojo. O gyvenimas eina toliau savo vaga ir vsio.
Kiekvieno žmogaus sava dalia ir likimas. Ir gyvena kiekvienas, kaip išmano. Manau, kad labai kištis į kito gyvenimą negalima. Galima tik paklausti, ar reikalinga pagalba?Kuo galiu padėti? Nė vienas dar nenugyveno svetimo gyvenimo. Tiesiog, reiktų įsivaizduoti, jei pav. prie tavęs kažkas prisikabinęs nurodinėtų, pamokslautų, siūlytųsi padėti, bandytų įtakoti... ar pačiai patiktų toks kišimasis? Akmenėli, tu tik jai pasakyk, kad visuomet gali kreiptis į tave, jei reikės pagalbos. Kad ją myli ir linki jai laimės. Ir viskas.
aš tai pasakiau tūkstantį ir dar vieną kartą... ir jei aš kiščiausi ir nurodinėčiau tai ji nė neišvažiuotų į Angliją, būtų surišta ir mano namuose užrakinta , bet aš netokia, puikiai suprantu kokie nepakenčiami būna įkyrūs žmonės, be to jei aš tokia jai bent atrodyčiau, tai pas mane į svečius ji irgi nevažiuotų, ne tas moters tipas, kad darytų kažką dėl akių... na tegu... tiek jau to... pagyvensim pamatysim
Prasti popieriai. Aišku, kad neužilgo vaikas liks tam išgeriančiam tėčiui. Tu gal taip tiesiai šviesiai jai ir pasakyk. Gal ji pati nesupranta kuo rizikuoja?
Na nežinau,nežinau....aš tai kiščiausi.Čia jūs jau papūsit akis,bet.... Štai kokios nors firmos vadovas prasigėrė ir renka šiukšles su bomžais.Jis priprato,jam gerai,šiai dienai maisto yra,o rytoj nors ir tvanas.- Bet pažiūrėkite iš kitos varpinės kitu kampu.Tas žmogus turi vaikų,kuriems be galo reikalingas tėvas.Ne tik tėvas,bet ir jo uždirbami pinigai jų gerovei sukurti.Kodėl niekas to nematote? O čia dar blogiau....geriantis tėvas ir jau nėra mamos.Pagaliau jei kas augote be mamos,gal prisimintumėte savo vaikystę? Neduok dieve.Net jei yra teta ar dėdė. Mes dažnai sakome,kad vaikai iš vaikų namų gerai gyvena,bet paklauskime jų,ką jie rinktųsi ,ar mamą,ar šiltą gyvenimą vaikų namuose,tai nė vienas ,net nesuabejodamas,rinktųsi mamos šilumą,patarimus ir meilę.
Nieko sau.Aš nevairuoju daugiau nei 9 val.,nes tada jau jautiesi kaip zombis ir gali bet kokiu momentu užmigti už vairo,taigi rizikuoji ne tik savo,savo vaiko,bet ir kitų gyvybėmis.
Jei negirdi Taves,tai gal isgirs psichologa. Gal kazkaip abi nueitumete pas ji. Situacija sunki,bet ji manau nepasiduoda,kovoja o tai jau gerai. Gal ji pati dar nesupranta ir negali pripazinti kad su ja vyksta negeri dalykai.... Daug niuansu bet nenuleisk ranku....
Aš manau,kad ji dar nejaučia situacijos sudėtingumo, nes nėra ryškių požymių.Kada žmogus pradeda jausti,tai jis pradeda mąstyti kitaip.Na kaip ir jaunas nesupranta seno žmogaus...jam niekaip nedaeina,kad senas žmogus gali negalėti nusiprausti ar dar ko. Tiesa,man labai įdomus niuansas-leukemija yra išgydoma 90%,bet priklausomai nuo stadijos.Daugumoje šalių(manau ir Anglijoje) ,,Glevek" yra kompensuojamas iš ligonių kasų.Lietuvoje nemokamai vaistą gauna tik nedaugelis jaunų (pagal loteriją,o gal pagal piniginę),o pagyvenęs gali tik pasapnuoti. Aš pagalvojau,kad ji laimingesnė už čia likusius sergančius lietuvius...džiaukis,kad važiuoja.Problema,kad ji nenori pripažinti invalidumo ir gauti ten didžiulius pinigus,kurie tikrai pravers besigydant.
vakar vėl buvo atvažiavus, jos galvelėje tokios fiks įdėjos, planai, toks jausmas, kad ji netik gyvens amžinai, bet ir du gyvenimus šiame...
negirdi kas yra sakoma, tiesiog "žirniais į sieną" su savimi pasikalbėjau... nėra jai gerai, geriau nei prieš keturis mėnesius, kai alpo ir iš lovos nepakildavo, o miegoti galėjo net stovėdama, bet nevisi rodikliai gerėja, kai padaro tyrimus...
aš neprieš, kad ji važiuoja, prieš, kad savo chodu pusantros paros už vairo ir vaikas šalia, lėktuvo bilietui aš neturiu, kad duoti, sakau palauk iki kitų metų bus bilietai pigesni po švenčių, bet ne, užsispyrusi važiuoti dabar, važiuoti ten kur jos nelaukia ir ji bus rakštis vienoje vietoje... klausiau, gal čia toks kerštas mamai už kažką, betkokia kaina nusigrūsti pas ją jai ant sprando, juokiasi...
Šioje istorijoje padėjau tašką. Aš nesu atsakinga už jos kvailus poelgius, tai jos gyvenimo pamokos,pakankamai turiu savų neišmoktų pamokų... šiandien pajaučiau kalbėdama su ją, kad padariau viską ką galėjau...
taip, ko gero padarei viską..kartais žmonės, ir mes patys, dėl kokio nors dalyko kvailai užsispiriame..negirdime ir nematome ką sako kiti , tarsi jie mums blogo linkėtų.....o taip nėra..tad lieka tik palinkėti stiprybės..
kažkas sakė, kad linkėti reikia ne sveikatos, o sėkmės, nes Titanike dauguma buvo sveikų, bet išgyveno tie kuriuos lydėjo sėkmė... bet man vistiek atrodo, kad viską galima įsigyti, ar gauti dovanų, tik sveikatos nei nusipirksi, nei kas padovanos...
Komentuoti gali tik registruoti vartotojai. [ Registracija | Įeiti ]
P.s.Nuostabus paveiksliukas..vandens lašas,o kiek spalvų ir kiek gyvybės.
, bet aš netokia, puikiai suprantu kokie nepakenčiami būna įkyrūs žmonės, be to jei aš tokia jai bent atrodyčiau, tai pas mane į svečius ji irgi nevažiuotų, ne tas moters tipas, kad darytų kažką dėl akių... 
Nieko sau.Aš nevairuoju daugiau nei 9 val.,nes tada jau jautiesi kaip zombis ir gali bet kokiu momentu užmigti už vairo,taigi rizikuoji ne tik savo,savo vaiko,bet ir kitų gyvybėmis.
