Šiandien "dirbau" Močiute... atvežė pažiūrėti 10 mėnesių anūkę. Žinoma, pasakė paskutinę minutę... Dzin dukrytei, kad mamytė dar ir darbuką turi, kad jau paskirtas susitikimas su klijente... Tai man reikėjo "verstis per galvą", kad visur suspėčiau. O dar reikėjo į banką užeiti, o dar reikėjo nuomos mokestį už ofisą (ofisiuką - taip meiliai vadinu) savininkui atiduoti... Po susitikimo skambinu jam ir sakau: "Jei suspėsi per penkias minutes atlėkti iki sustojimo, tai aš dabar ten, laukiu savo "avtobuso" ir galėčiau tau pinigėlius atiduoti". Sako - spėsiu! Stoviu, laukiu... Žiūriu - atpūškuoja visas apšarmojęs... Net nepatogu pasidarė... Einu kelis žingsnelius jo pasitikti. Ir atsiprašinėju: "Atsiprašau labai, kad aš taip negražiai, bet... man anūkę atveža..." "Nieko nieko - sako - dėl tokio reikalo galima ir pabėgioti!" "O, - suplasnoju rankomis - mano autobusas!" Ir nulekiu. Nu, vienu žodžiu! Bet spėjau parsigauti namo laiku. Pasiutus ta mano kruopa... negalėjau nuo jos akių nuleisti... jau vaikšto palei sienas... jetau, kiek man reikės daiktų pakelti aukščiau! Jau dabar ji, kaip surinktuvas, viską šluoja ant žemės... Pradėjo trinti akytes, miegučio nori... bet nepasiduoda iš paskutiniųjų! Po beveik pusvalandžio inirtingo sūpavimo ant rankų ir niūniavimo kažką panašaus į lopšinę - pagaliau smalsiukės akys užsimerkė. Fuuu... pavargau net... Gerai būtų ir man kur prigulti... Jau kelinta naktis "naktinėju" (verčiu pjesę, kurią žadu statyti), tai būt gerai ir man "nukristi" kur... Ale kur? Anūkytė užėmė mūsų dvigulę lovą. Bijau šalia prigulti, nes gali pabusti... į kitą kambarį negaliu eiti, nes... o jeigu pabus, tai keturiom tuoj tiesiu taikymu nubildės ant grindų... Hmmm... Pasiėmiau didelę pagalvę nuo sofos, atrėmiau į lovą ir susiraičiau ant kilimo... A ką daryti?! Taip ir prasnaudžiau - mažas žmogeliukas dvigulėje lovoje, o močiutė susiraitė kojūgaly... Ech... kas bus toliau???
taip jau yra su tais anūkais, kad daug ką tenka aukoti, bet atperka viską buvimo džiaugsmas su jais.Aš dirbu aukle su 1,5 metų mažyliu, įdomu stebėti, kaip jis keičiasi.Manau, kad šalia miegot gali, ne taip greit tie vaikai prabunda. gerą šefą turi.
O ko čia lakstai? Pirk automobilį, tai visur spėsi. Tiesa, gi nepasveikinau močiutės anūkės gimimo dinos proga.Mua...mua... Aš jau kažkaip pamiršau,kad kažkur reikia lakstyti.
Džein, automobilis yra, bet.... mano darbas centre, vidury dienos ( arba rytais), tad nėra vietos, kur jo pastatyti. O dar ir ne menkai mokėti reikia... tad visuomeniniu transportu man labai patogu, arti priveža, tiksliai pagal tvarkaraštį važinėja... liuks!
Cha, ne tik poniškumai, bet ir svoris mažėja,juk tokiame amžiuje tai jau tingi užsiiminėti gimnastika arba bėgioti stadione?Gali neatsakyt, aš ir taip žinau. O čia nori,ar nenori,turi bėgioti, ne tik bėgoti,o lankstytis,kilnoti ,,hantelius", daryti pritūpimus ir pan.O jei šita gimnastika dar daroma su malonumu, tai ko benorėt? Amerika!
Linute, juk mergytė ne pas mane gyvena... neturi pas mane lovytės.... palikti vienos negaliu, nes tikrai nuropos (nukris), nes nemoka dar nulipti.... O auklėti (kas link radijos), ne mano valia... ji turi tėvus....
Komentuoti gali tik registruoti vartotojai. [ Registracija | Įeiti ]
Bet spėjau parsigauti namo laiku. 
Džein, automobilis yra, bet.... mano darbas centre, vidury dienos ( arba rytais), tad nėra vietos, kur jo pastatyti. O dar ir ne menkai mokėti reikia... tad visuomeniniu transportu man labai patogu, arti priveža, tiksliai pagal tvarkaraštį važinėja... liuks! 
bet ant žemės? sunku įsivaizduoti tave tokiame nepatogume, tu man tokia poniška moteris visada atrodei 
