* Kame tokio suskirstymo esmė ir kam ji naudinga? Kai šitai
suvokiame, išnyksta visi kiti klausimai apie nelygybę, išskirtinumus ir
skirstymus.
* Iš tiesų žmonių skirstymas yra sąmoningas siekis ir lengviausias
būdas pažeminti. Kam to reikia? Pažeminus lengviau daryti įtaką ir
valdyti.
* Kai žmogus dėl žeminimo pasijunta menkesnis, jis pradeda
nepasitikėti ir abejoti savimi. Jis tiesiog nustoja dvasiškai vystytis
ir ieško atramos išoriniuose autoritetuose bei tampa priklausomas nuo
jų.
* Todėl tiek daug skirstymo į paprastus ir nepaprastus, vertus ir
nevertus, protingus ir kvailus, elitą ir prastuomenę ir t.t.. Ir liejasi
kaip iš gausybės rago pažeminimo epitetai – kuo daugiau žeidžia, tuo
greičiau padaro savo juodą darbą.
* Skaldymo įrankiai – dezinformacija, priešinimas, bauginimas, melas,
intrigos, puikybė, veidmainystė, formalumas, falšas, slapti asmeninės
naudos motyvai ir t.t..
* Kartais pakanka, kaip toje pasakoje – įmesti akmenį į būsimo mūšio
lauko vidurį (šiuo atveju – žeminančius žodžius ar pretekstą rietenoms),
ir kiršinimas pasiekiamas be didelių pastangų..
* Rezultatas – susiskaldymas į grupes, grupuotes, kompanijas, gaujas,
klanus, tarp kurių nėra tarpusavio ryšio ir bendradarbiavimo. O iš
esmės – visuomenės susvetimėjimas ir nuopolis.
* Tai sistema. Tačiau ji sukuria keistą iliuziją – tarsi tas nuopolis
vyksta tik ten, kur esame, o štai ten, kažkur, yra civilizuotas
pasaulis, kur viskas gerai ir teisinga, ir kuris gali padėti viską
išspręsti.
* Nėra jokio civilizuoto pasaulio. Sistema deklaravo įvairias
santvarkas, o iš tikrųjų – tiesiog ėjo nuo atviros vergijos iki
užslėptos vergystės, praplečiant vergo "laisvės” rėmus (geriau, kad jų
nematytų). Taip buvo kurpiama vystymosi ir laisvėjimo iliuzija.
* Yra šalių, kur žmonės išsireikalavo platesnių rėmų arba su jais
susitaikė, tačiau schema visur ta pati: grupė "nepaprastų” išnaudoja
kitą grupę – "paprastus”. Nei vienybės, nei lygių galimybių, nei darbo
visų labui.
* Būdami valdžioje, "nepaprastieji” skaito, kad valstybės resursai,
t.y., visos tautos nuosavybė, yra jų asmeninė nuosavybė, kuria jie gali
laisvai disponuoti.
* Arogancija – išskirtinis "nepaprastųjų” bruožas, o valdžia ir įtaka
– įrankis asmeninėms ambicijoms ir interesams patenkinti. Jų
žmogiškumas išnaikinamas pinigų dominante, o puikybė palaikoma
"paprastųjų” žeminimu.
* "Nepaprasti” labai mėgsta pamokyti kaip reikia gyventi ir naudoja
tam daug skambių frazių, kurios nėra paremtos darbais: žodžiais
"rūpinasi” žmonėmis, o darbais – juos išnaudoja. Visada mato kitų
trūkumus, bet savųjų "nepastebi”.
* O "paprasti”? Jie tyliai dirba svarbius kasdieninius darbus, kurių
dėka "nepaprasti” bujoja. "Paprasti” klaidinami, žeminami, tačiau tik jų
dėka išlieka žmogiškumas, padorumas ir nuolat augantis gilus pokyčių
troškimas.
* "Nepaprastieji” įsikandę laikosi savo komforto zonų, todėl bijo
permainų. Tačiau pokyčiai neišvengiami: evoliucijos principas –
judėjimas į priekį, vystymasis.
* Auga žmonių sąmoningumas, ir žmonės su aukštesniu sąmoningumu jau
ne tik aiškiai mato atgyvenusios sistemos apgaulę ir melą, bet ir žino –
kaip turi gyventi žmonės ir kaip to pasiekti.
* Baigiasi tamsos ir tironijos metas, Tiesa nenumaldomai apnuogina
viską, kas buvo kruopščiai slepiama po melo ir manipuliacijų šydu.
Skaldymo ir priešinimo metodas jau neveikia, nes žmonės pajuto didžiulį
poreikį vienytis ir veikti bendram labui.
* Dar daugelio žmonių sąmonė užteršta melu taip, kad Tiesa juos
baugina. Bet.. baimė daro žmogų žvėrimi, o Drąsa – Kūrėju. Pokyčių nori
dauguma, bet kažkas turi juos įgyvendinti! Todėl priekyje žengia
drąsiausi.
* Giliai širdyje kiekvienas žmogus labiausiai trokšta Tiesos. Nes
žino: tik Tiesa visus išves į Šviesą. Kur vietoje skaldymo į "paprastus”
ir "nepaprastus” – Vienybė.
| 
