Svajonės. Ką su jomis veikti? Arba jos būna trumpos ir liūdnai baigiasi, arba tampaisi jas su savimi visą gyvenimą.'' Kodėl maži vaikai taip mėgsta svajoti? Kurti neįtikimiausias iliuzijas ir tikėti jog jos gali išsipildyti? Kodėl suaugusieji neleidžia sau svajoti? Tai galima paaiškinti tik taip: su kiekvienu gimtadieniu, pūsdami žvakutes ant torto, vis dažniau pagalvojame: ''Ar verta svajoti?" Juk kiekvienas žmogus bent kartą gyvenime liūdėjo dėl neišsipildžiusių svajonių. Sudužusi svaja - tiltas į neviltį, vienatvę. Ir tik labai stiprios dvasios žmogus gali nepalūžti. Kuo žmogus dvasingesnis, tuo geriau sugeba būti vienas pats su savimi, su savo jausmais, išgyvenimais. Ištraukti iš širdies sudužusios svajonės šukes be galo sunku. Ilgai neįmanoma suvokti, kad likai tuščias, sudaužytas, betikslis. Tai paaiškina, kodėl žmogus nebenori svajoti. Juk nesinori bristi į tą pačią upę antrą kartą. Juolab žaizdos dar nebūna išgiję (kai kurios lieka atviros visą gyvenimą) ir nebenorime vėl kęsti t0 paties skausmo. Juk su kiekviena žlugusia svajone, žlunga ir dalis žmogaus. Jis nori užsisklęsti savyje. Manau, tai yra gerai. Nes tos žaizdos neįmanoma išgydyti gyvenant prisiminimais ar ieškant pagalbos iš aplinkinių. Būtina viską išgyventi savyje, liekant vienumoje, ramybėje. Išsipildę svajonės dažnai padaro meškos paslaugą. Žmogus jaučiasi visagalis ir nesusimąsto, kad galėjo būti ir kitaip. Ilgainiui ima kurti nerealistiškiausias svajones, o joms žlugus nebemoka gyventi: verkia, blaškosi, dramatizuoja. Nesuvokia, kad svajos gali žlugti. Nėra vieno, tinkamo visiems atvejams, posakio. Kiekvienas žmogus privalo vadovautis savo protu ir širdimi. Tik taip bus priimtas teisingas sprendimas. Ne veltui sakoma: "Žmogus pats savo likimo kalvis".
Verta. Po to svajones reikia padaryti tikslu. Paskui to tikslo pasiekti. Ir ne tam, kad pasijusti visagaliu, o tam, kad atsirastų naujos svajonės, kurios vėl taps tikslais, kuriuos pasiekus vėl ratas suksis iš naujo.
Jeigu nebūtų svajonės mes iki dabar gyventume urvuose. Aš nesakau, kad urvuose blogai, tik žiemą šaltoka.
Visiškai nesutinku.Visi svajojame ir nuolat....nemačiau dar žmogaus,kuris nesvajotų,tiesiog būna svajonės, kurios neišsipildo iš pirmo bandymo jas pasiekti ir tada žmogus tampa atsargesniu ir abejojančiu. Vaiko svajonė šiuolaikiniame pasaulyje būna ne tik gražus žaislas,bet labiau tėvo ar mamos šiluma.Nueikite į vaikų namus ir paklauskite...kokia tavo didžiausia svajonė?Dauguma atsakys....mamos besąlygiška meilė,nes auklytės kitos gal ir myli,bet tai sąlygiška...jei tu esi geras ar gražus.O daugiausia-jei esi meilus...taigi dauguma vaikų pasmerkti gyventi vienišo vilkiuko gyvenimą. Ir kiekvienas gyvenimo periodas yra pilnas svajonių.Bet sutinku su Orvel....kiekviena sėkmė prasideda būtent nuo svajonės,nes ji -tai stimulas paversti svajonę realybe.
