O aš ankstėliau pradedu galvot, tai dar į nuolaidas kokias įšoku, kai žinau, ko norėtų. Taip piniginė nebankrutuoja. Nes jei reiktų per paskutines savaites viską supirkt, tai jau būtų prastai.
Hmm....man dovanos pasidarė didžiulė dilema...rūsys pilnas pridovanotų daiktų,pelyja ir išmest sąžinė neleidžia,juk žmonės dovanojo iš širdies.Kažkaip linkstu geriau į praktiškas dovanas...muilo gabaliuką ar netgi tualetinį popierių. Žinoma,ne prieš ir prieš riebią sąskaitą banke,nes mano sąskaitoje įsiveisė pelės. Prieš savaitę važiavau su moterimi iš Vokietijos,tai išgirdau įdomių dalykų...ogi vokiečiai jokių balių namuose nekelia,o gimtadienius ir šventes švenčia restorane.Ir dar restorane kiekvienas susimoka už save,bet dovanų neperka.Be vargo,be galvosūkio ir be stresų,kad neturi pinigų ar dovana nepatiks,todėl smagu. Ir kaip jums ši tradicija?
Kažkiek vis vien įpareigojate,nes perkate dovaną ir dar susimokate už kabaką...aš taip nenorėčiau jaustis.Jei tai būti tik gėlės ir susimokate,va tada tai neįpareigoji kito žmogaus.
Kažkada jau tokia gimimo diena ir aš švenčiau... Man tai visai nieko... bet MB nemėgsta restoranų ir kavinių... Ty va, daugiau ir nešvenčiau... Ir dar - restoranuose neįmanoma normaliai pabendrauti - garsi-tranki muzika bei visuotinas šurmulys... nei tu pasikalbėsi, nei ką per stalą kitam žmogui pasakysi... Tai išeina tik pavalgymas ir , jei atsiranda norinčių - pašokimas... Vsio.
O aš nemėgstu šių švenčių ir nežinau kodėl. Gal dėl sintetinio atspalvio, gal kad jos mėnesio gale, o gale visad sąskaita eina į pabaigą (pirkt iš anksto nemoku), gal kad neturiu laiko lakstyt dovanų (o gal tik pretekstas), o gal kad vis dar reikia švęsti su mama, sese, vaikais, o ne pabėgti tik man su dukrom ir mieliausiuoju kur į kokį užkampį toliau nuo to sintetinio šurmulio su visom Jingle bells....
O aš mėgstu apmąstyt, kokia dovanytė pradžiugintų ir jei pasiseka, tai didžiulis džiaugsmas ir man. O šiaip, esu iš tų žmonių, kuriems patinka dėmesio ženklą parodyt ir be progos. Mėgstu ir pas drauges bėgdama ar gėlyte nupirkt, ar skanių prieskonių mišinuką, arbatos, ar savo rinktų vaistažolių žiupsniuką įsimest. O Kalėdos, man nuostabi, vaikystę menanti šventė, susibūrimo, su malda. Stalas kartais gausesnis, kartais ne toks, šiugždantis šieno paklotas po linine staltiese, moterys, triūsiančios virtuvėm, vaikai, puošiantys iš miško dieduko parvežtą ant rogių eglutę, dar su nenutirpusiais ledo varvekliukais, ir beribiai pusnynai, įrėminę sodybą. Šilta, jauki vakarienė, prisimenant išėjusius, sukalbant maldelę už juos, padedant jiems lėkštę, uždegant žvakutę... Bendras pasibuvimas, dalinimasis plotkele, valgių ragavimas. Nuostabus šylančios eglutės sakų aromatas. Vėliau šiaudo traukimai, tvoros glėbimas, vaško lašinimas, zabavonai, žodžiu Visų sutūpimas, susibūrimas į bendrą ratą, močiutės neišsenkantys pasakojimai apie senovę ir dabartį, jaukus vaikų čiauškėjimas... Dovanų dalijimasis, vaikų išpūstos akys. Tiesiog svajonių šventės. Dabar šventės kiek kitokios, bet aš širdy jas tokias prisimenu ir puoselėju. Kaskart susirenkam, gausesnis ar mažesnis būrys, daug jau išėjusių Anapilin... Tai mano širdies šventė. Ir aš jų laukiu. BE GALO.
Laukiu Šv. Kalėdų...jau dabar apgalvojusi, kam ką atneš Kalėdų senelis...kai ką jau ir pakroviau į jo maišą...nemėgstu lakstyti paskutinę dieną po parduotuves...net ir maistą šventėms susiperku iš anksto, kurį jau galima laikyti šaldytuve ar šaldiklyje...vištos, karpiai, žuvis kitokia visada laukia lede įkalinti švenčių, majonezas, žirneliai ir kiti koncervuoti dalykai taip pat užima dalį šaldytuvo lentynėlių...saldainiai irgi savo spalvomis traukia akį...viskas būna supirkta...ramus laukimas, kad nereiks verstis per galvą ...tik lieka nusipirkti duonos gaminius ir vaisius...
Stengiuosi kuo įdomiau supakuoti dovanėles...visada pridedu kažkokį tekstą , skirtą konkrečiai tam žmogui, žinoma, su jumoro gaidele... Dovanėlės tik tokios, kurių tikrai žinau, kad žmogui reikia ar jį pradžiugins kažkokia staigmena... o jau pats dovanėlių išvyniojimas, kai visų akys žiba smalsumu, yra nepakartojamas... !!!
O kas link asmeninių švenčių šventimo, tai aš jau kaip ir tie vokiečiai, jau seniai nebešvenčiu namuose...užsakau kavinę ...tik saskaitą dar moku pati, o ne svečiai kiekvienas už save...kad nebūtų prie stalo nesusikalbėjimo, kai trenkia be proto garsi gyva muzika, kaip rašė Tina, renkamės į kavinę ar restoraną truputį anksčiau, kol dar muzikantų nėra... tada ir tostai liejasi laisvai, ir pašnekesiai, juokas netrukdo mums bendrauti...o į pabaigą šventės, kad ir muzika užgroja, visai nieko...tada galima ir kojas pamiklinti, kai jau visi gražūs žodžiai išsakyti, kai norisi to tikro atsipalaidavimo šokio sūkury...
