Graužia neapykanta iš vidaus?... O dėl ko? Dėl to kad pametė su vaiku? O juk tai taip paprasta - nemylėjo, todėl ir paliko tą moterį....
O ar galima pykti ir nekęsti žmogaus už tai, kad nemylėjo???
O kad vaikas gimė - tai čia jau moters atsakomybė. Kai moteris atsiduoda vyrui, ji yra atsakinga už palikuonis. Štai kodėl visose tautose ir visais laikais moterims nepridera turėti santykių su bele kuo.
Čia ir glūdi pagrindinė gyvenimiška tiesa.

Hmmm.... bet juk taip gamtos surėdyta - jei moteris myli, tai ji atiduoda vyrui viską ir tiki jo pažadais. Sakai,nemylėjo? Iki nėštumo mylėjo,o paskui jau nebe? Nejaugi moters kūnas tapo jau nebepatrauklus?

Teoriškai turėjo vyrą labiau patikrinti, kad neatsiduodų bet kam, nes paskui reikia vaikus vienai auginti. Praktiškai, žinoma, visaip būna.
O vaikas tikriausiai turėtų biologinio tėvo nekęst, bet vistiek svajot, kad anas jį mylėtų.

Galaxy, o kur išeitis motinai, jei ji nepajėgi susitvarkyti su savo neapykanta? Ar tu manai,kad mama turėtų rašyt buvusiąjam ir prašyti aplankyti vaiką?Taip pataria psichologai, o kaip tu pasielgum?
Natūraliai vaikas jaus motinai priešiškumą, kad ji nesugebėjo užtikrinti jam normalios šeimos, nes jis dar nesupranta tokių dalykų. Sunkiame paauglystės periode tuo labiau jis streikuos ir visa vaikystė - paauglystė bus tikras įtampų metas visai dabar ramiai gyvenančiai šeimai.Streikuojantys vaikai prikrečia visko, kas turi vaikų, tas supras, o tuo metu galima pridaryti masę klaidų, kurios atsilieps visam likusiam gyvenimui.
O kur dar nepilnavertiškumo jausmas, lydintis 20 metų? Darželis, kai ateina pasiimti vis kitas tėtis, o kur mokykla?
Viską pakeičianti tiesa, ar ramybę duodantis melas?
O naująjam vyrui? Ar jam geriau, jei biologinis(jei pasirodys), nuolat maišytųsi?

melo kojos trumpos, visada atsiras "geras" kaimynas, kas pademonstruos savo žinias apie tavo gyvenimą...
 
o tam kitam reikia būti sąžiningam, jei nori būti su tuo žmogum, tada ir jo vaikas neužklius, manyčiau, kad nereikia bandyti atstoti kito žmogaus (tėčio, mamos), reikia tiesiog būti draugu, jei nesugebi vaiko besąlygiškai mylėti... nematau jokios bėdos, kad tėvas (ar mama) vaikščiotų pas vaiką jis juk tėtis (mama), nebūtina leisti ateiti kada tik užsimano, galima susiskambinti, arba nusistatyti sąlygas kada ir kaip susitiks... manau jei yra noras, kad vaikui būtų gerai, tai ir galimybės atsiras

O aš nieko nepatarčiau, nes mama mamai,o tėtis tėčiui nelygu. Pvz. mano draugę paliko vyras dėl internetinės meilės. Iš pradžių jis su paaugliu sūnimi dar susitikdavo ir dovanodavo dovanas per Kalėdas. Tik jau ne per paskutines. Dabar jis net ragelio nekelia kai vaikas skambina.
Taip, kad ne viskas nuo mamos priklauso. Tokiuose žaidimuose yra daug veikėjų.

ir vistiek rašyti, tada rašyti kas ant širdies, išrėkti pyktį, kad nelaikyti savyje... ir taip, labai daug kas priklauso nuo tos pusės, kurioje lieka vaikas, ir nevarbu kiek ten žaidėjų jei moteris leisdavo skambinti tik tam, kad pakaulyti pinigų iš tėčio, tai jis ir nebekelia ragelio

O aš užgniaužčiau tą pyktį savyje vardan vaiko ramybės ir nekelčiau to klausimo iš vis. Ir tas rašymas man atrodo durnai, kai žmogus pats nori, tai jis ateina, žiūri ,myli,o prievarta kabinti vaiką...na,tai jau ne. Tik va man tas pyktis ir nuoskauda tikrai net nekiltų, o kodėl, pasakysiu vėliau.
Aš ramiai, be jokio sąžinės graužimo tylėčiau.Kai vaikas užauga, jis tą žinią priima visiškai normaliai, nes jis jau turėjo laimingą vaikystę be problemų, be kompleksų, baimės ir jis tik tada gali suprasti.

Atleisk, bet labai sunku patikėti, kad be problemų ir be rūpesčių. Jei nenori problemų matyti ir sakai kad jų nėra, tai dar nereiškia, kad nėra. Problemos gali pasirodyti ir brandžiame amžiuje

Vieną mylėjo , antram atsidavė o trečias augina .Juk viskas taip paprasta

tu neteisus, žiūrint mano akimis, visą gyvenimą moteris jaučiasi nepilnavertė, nereikšminga, nes nepažino savo biologinio tėvo... užaugino nuostabus žmogus, bet nėra to ryšio kurį turi jo tikra duktė su juo, nėra to pasitikėjimo savimi, nėra tos drąsos, kurią įžiūri kitoje moteryje kuri užauginta biologinio tėčio... net anūkai nėra taip mylimi, kaip tikro savo vaiko... bet tai aišku, tik vienas atvejis pagal kurį aš sprendžiu, kitiems gal kitaip, o tos kurios užaugintos tik mamos niekada ir nemačiusios jokio tėčio, jaučiasi turbūt dar kitaip...
sako, kad mamos niekas neatstos, galiu pasakyti ir apie tėtį tą patį... jei tik yra galimybė paminti savo ego, leiskite vaikams pažinti savo biologinius tėvus, leiskite jiems patiems pamatyti koks negeras, mušeika, pijokas ar dar kažkoks jis, nekalbėkite blogai Jūs, nes nieko gero iš to nesigaus, tik priešiškumas Jums kai vaikas taps paaugliu, o tas kažkas vistiek bus pateisintas vaiko akyse ir visada laukiamas ir geidžiamas

Bet ar tokia žinia neišmuša vaikui iš po kojų ramaus, normalaus gyvenimo pagrindo? Tegu tai ir melas, bet dėl šio melo kiek daug dalykų gyvenimą susidėliotų ramiai, normaliai, turint kažkokį pagrindą, o ne visą laiką jausti savo šaknis kažkur (tegu ir negerbiamas pijokas)kitur. Nepamirškite, kad tas jausmas nėra vienos dienos, savaitė ar metų....jis tave lydi kasdien. Darželyje vaikas nuolat turi aiškintis (vaikai negailestingi), kodėl du tėčiai arba nė vieno. Mokykloje, patikėkite, dirbau ir žinau...vaikai jaučiasi nepilnaverčiais, nors jie mamai to niekada nepasakys.Jie ten kaip ir pagal rūbą...kuris geriau apsirengęs, turi pinigų, tas labiau aukštinamas, o pijokų vaikas žeminamas nuolat.

aš patarčiau rašyti, ką nori tą rašyti, jei nemoka rašyti - piešti... nesvarbu ką, ką tik nori, kas ant širdelės guli, ką norėtu papasakoti, kuo pasidalinti... ir būtinai perduočiau tėčiui (mamai), jei atiduotų atgal sudėčiau į kokią dėžutę ir sulaukčiau dienos kada vaikas pasidomėtų kodėl nėra atsakymo? tada bandyčiau paaiškinti kažką kažkaip, nežinau iš tiesų, kaip reikia, tik spėlioju, kaip būtų jeigu būtų, nesu buvus tokioje situacijoje

Arti, kaip viskas paprasta, ar ne? Tik vėliau sesuo santykiauja su broliu, arba dukra su tėvu, nežinodami kas jie yra vienas kitam.Aš manau, kad beveik pilnametis vaikas jau turi žinoti, kas yra kas vien dėl saugumo.
Bet čia tema apie mamos jausmus ir kaip išeiti iš tos padėties. Jei jau kreipiasi net į psichologą, vadinasi, problema gili. Nemanau, kad ir iš čia esančių niekad neraudojo į pagalvę naktimis dėl nelaimingos meilės.

O jei rimtai tai manau kad būtinai vaikui reikia žinoti kas jo tėvas.

Akmenėli, dabar pasvarstykime, juk problema - mamos jausmuose, o ne vaiko gerovėje. Kaip atleisti tam nevidonui? Prisiversti? Nieko nebus, čia tik gydytojas vis kartoja....ponička , nesinarvuokite ir visos ligos dings. Tik nė vienas nepasako kaip nesinervuoti.
O aš manau, kad ji tiesiog žiūri ne tuo kampu, nes jokios problempos čia nėra. Ir net nebuvo.
Abrozdėlis: ji turi vaiką, o kiekvienai mamai jos vaikas ( prisiminkime alegoriją, kaip dievas liepė varlei atnešti jam pati brangiausią daiktą), ir, jei nebūtų buvę to ,,niekšo", ji neturėtų savo deimantėlio. Vadinasi, auka yra ne ji, o būtent tas ,, niekšas", nes jis ne tik vaiko neturi, bet dar ir alimentus moka. Tik pagalvokite, už malonumą - mažiausiai 100 tūkstančių! Na žinote, net elitinei prostituti tiek nebūtų sumokėjęs.
Tam psichologui pačiam reikia psichologo pagalbos,arba jis yra per kvailas.

Taip ir man atrodo, kad žiūri ne tuo kampu, bet tai ir reikia to kito žmogaus kas atsuktų į tą tikrąjį kampą. O geriausiai tai gali padaryti žmogus mokęsis to t.y.psichologas ar panašiai... aišku galime ir mes išėžti savo matymą, bet manau viską tik pagilintumėm jei nepataikytumėm intonacijos ar žodį netokį leptelsim i

Paskambino ir pabėgo mintis kol pasakiau kad ne čia pataikė

P.s.(čia iš mano varpinės) Labai svarbus yra dar mažulytis faktorius - jei matai, kad vyras/moteris ruošiasi tave palikti, reikia susiimti ir pirmam pasakyti....žinai, aš nusprendžiau su tavimi išsiskirti, nes nuo to priklauso, kokioje pozicijoje tu gyvensi visą likusį gyvenimą. Kauk,verk,bet namuose,kai jis jau nematys.

Nustebinai. O kokia ta pozicija? Kam ji įdomi? Koks skirtumas vaikui kuris iš tėvų nutraukė santykius. Rezultatas visiems vienas - gyvename atskirai !!! Nesimatome, neliečiame vienas kito, ... nemanau jog galima apskaičiuoti kada ir kas ką paliks jei tikrai jauti norą būti su tuom žmogum. O jei noro nebėr tai juk civilizuoti žmonės esame pasikalbėkime išsiskirkime jei nematome jokių galimybių būti kartu... įsižeidę mes visokių velniavų prikrečiam, bet racionaliai apskaičiuoti? Jis mane paliks tai geriau aš paliksiu jį. O kas geriau? Mažiau skauda, mmažiau kankina ilgesys?

Tikra tiesa, vaikas čia nė prie ko....tai gali būti jaunuoliai ir net nevedę. Kalbu aplamai. Paliktojo situacija visada uždeda antspaudą, o kritinėje situacijoje gali nueiti iškelta galva ir tada mažiau skauda.
Negana to, dar būna taip, kad dirbtinai ,,paliktąjam " kyla noras grįžti,nes mes dažniausiai vaikomės to,kuris bėga.
Bent manęs tai niekada nedomino tie, kurie vaikėsi,o išsirinkau iš kumelės uodegą. Kartą netgi iš konkurentės išgirdau.....va, nenorėjai, tai aš dabar turiu nuostabų vyrą.

Nori pasakyti kad ši nėščia moteris jaustūsi gerai jei ji būtų palikus jį?

Teisingai supratai, yra toks psichologinis momentas,palikti- tai reiškia paleisti. Išbandykite ir suprasite, kaip tai atsilieps jūsų gyvenimo psichlologinei kokybei.

mano akimis žiūrint ką parašei - nesamonė... jokia čia ne kokybė... kokybė, kai abu susėdo prie stalo, pašnekėjo, kad viskas baigta, sutarė, kad gyvens atskirai ir išsibėgiojo, mano akimis čia - kokybė... o tai, kad kažkas kažką paliko, tai nepaleidimas, tai bėgimas į krūmus, paaugliška ir neteisinga abiejų atžvilgiu.

Tau taip atrodo todėl,kad kol kas nematai gilesnės prasmės,o žiūri tik iš paviršinės pusės. Pasiskaičius apie gilesnius psichologijos vandenis, sakai...eureka!
Dalijimasis vaiku, valandos, priežiūra arba tiesiog jaunuolių meilės skyrybų aspektai -tai paviršiniai, praktiški dalykai, visiškai nesusiję su dvasinio komforto zonomis.

vistiek negaliu įsivaizduoti komforto darant kitam skauda... tai dantis už dantį, viskas labai paviršutiniška, kaip tik labai daug savyje reikia turėti jėgos ir stiprybės praverti burną ir prisipažinti kitam žmogui, kad tarp Jūsų viskas baigta, kad nebematote vieningos ateities ir kad reik išsibėgioti... nesuprantu kame komfortas palikti anksčiau nei tave paliks, vėjai, bobučių pasakos, kaip ir - jei skirta būsite kartu, jei nieko nedarysite ir nebūsite, skirta ar neskirta... giluminiai ir yra, tai, kad šeima graži, vaikas pamaitintas, aprenktas, ir atrodo mylimas, o jis jaučiasi nevisai laimingas, nes nėra biologinio tėčio šalia ar mamos jo gyvenime... giluminis yra, kai supranti, kad tas kitas "šudukas", kad paliko tave nėščią ir nevertas nė vienos tavo ašarėlės, ar gražaties sekundės, o tu graužies ir žliumbi... va čia psichologija ir didysis mokslas, kaip atleisti tiek, kad jaustumeisi laisva nuo to kito žmogaus ir nuo įvykusios situacijos, o ne užbėgti pirmą laiko ir palikti, ir iš to daryti džiaugsmą... tada man pakvimpa kažkuo tokiu, kaip viename spektalkyje sakė: Jie tokie laimingi, kad nesupranta kokie nelaimingi (tik jie ten iš meilės tokie) o čia - laiminga, nes palikau greičiau, man tai keistai skamba

Akmenėli, gal tu ne ten žiūri, kur aš? Kurioje vietoje tu darai skauda tave paliekančiai pusei? Aš matau tik abiems pusėms palengvinimą, nes dauguma(kad ir kokie būtų nesąžiningi), vis vien nepatogiai jaučiasi, nežinodami, kaip pamesti ,,lengviau". Tai kurioje vietoje jam skaudės?
Ir visoje temoje nėra kalbos apie laimę šiuo atveju...tik skausmo palengvinimas pačiam sau.

Dzein, norejau pakmentuoti siektiek, bet iejo sunus ir paprase kompiuterio, nes kalbetis su septyniomis merginomis telefonu jam sunku matote toks populiarus, nes vakar mokykloje draugiskose pestynese su vienu berniuku, kelenu, netycia buvo sulauzyta jam nosi, vakare istate ligonineje, bet siandien visos klausineja, kaip jam... negaliu neduoti... parasysiu veliau

Paskaičiau ir nusprendžiau,kad vaikutis laimingas. MAMA nelaiminga,matyt dar jaučia kažkokius jausmus tam žmogui. jei nėra jausmų-nėra ir neapykantos. Gyventų,džiaugtūsi tą ką turi o dabar kas? kaip liaudis sako " ieško po šikną smegenų". gal aš čia žiauriai bet realiai. kitep nemoku

Sutinku su Torpeda. Vadinasi, jausmas dar nemiręs, dar skauda, dar jaučiamas įžeidimas... Juk, berods, turėtų  jau būti viskas tvarkoje, yra KITAS žmogus, kuris myli ją ir jos (JO) sūnų.... Ale, ne. Krebžda noras keršyti....  Vadinasi, ji nesupranta, nesuvokia, kad jau dabar ji yra LAIMĖTOJA : ji be JO padėjimo užsiaugino vaikutį ir yra laiminga su kitu vyru sukurtoje šeimoje. Tad iš kur ta neapykanta...

Dzein, santykiuose vienas kaltas nebūna, ir tai tik klausimas ar ji tikrai jaučia jam neapykantą, ar kažkam kaltės jausmą prieš vaiką ar dabartinį sutuoktinį, ar baimę, kad biologinis neateitų ir nepapasakotų kas ir kaip, o gal dar kažką, nenoriu gilintis... kalbėjom tik teoriškai, kas būtų jeigu būtų, ir tikrai galvoju, net išgirdus jai tekstą: aš tave palieku, ir jai atsakius: negali manęs palikti, nes aš tave jau palikau, lengviau nuo to jai nepasidarytų... gal taip atrodo jei jautiesi kaip pamesta ir neįvertinta, bet pagalvok - lengviau nuo to, kad paliksi pirma, ar tikrai? šie jausmai išeis kartu su tavimi ir jie nebus lengvesni tik dėl to kad kažkas už kažką buvo pirmesnis... ar nori pasakyti, kad jei ji būtų palikus pirma tokio jausmo, kaip neįvertinta, palikta nebūtų atsiradę? tu tiki, kad nebūtų?
 
labai nuoširdžiai jai linkiu susigaudyti savo jausmuose, išgyventi ir džiaugtis savo esamu gyvenimu...