Labai geras straipsniukas. Verta susimąstyti.
O kas iš tiesų svarbu? Gal kai jau numirsi - niekas nebebus svarbu?

Aga,ir man patiko,bet kad nebūtų jau taip saldu,įpilsiu druskos,nes tai tikrai diskutuotinas dienoraštis.
Svarbu,ką davei?Nieko panašaus.Norėčiau sužinoti,kas įvertino gavęs.Visada duodančiąjam atrodo,kad jis davė labai daug ,o gavusysis mano,kad gavo labai nedaug,arba iš viso nieko negavo.O daugiausia,žinoma,atiduodame vaikams,-tai ir nemiegotos naktys prie lovelės,ir darbas keliais etatais,ir nuolatinis rūpestis.
Labai daug atiduodame ir vyrui,kuris(gal būt),kai tu pasensti nuo rūpesčių,išeina pas jauną ir gražią.Labai daug atiduodame darbdaviui,o atgauname tik nedidelę dalį.
Žinoma,yra žmonių,kurie nori duoti ir būti už tai įvertinti,t.y. kaip ir mainais į pagarbą ar netgi meilę.Bet būna taip,kad iš mūsų ir paima be mūsų pačių sutikimo.
O kas gi tada svarbu?Viskas svarbu,nes reikia visko,kad pajustum pilną gyvenimo skonį.

Džeine,bet čia jau imančiojo problema jei jis nesupranta. Net mažute šypsena panaudota laiku duoda rezultatą.Kai kam atrodo kad labai mažai o kitas tai supranta kad labai daug.
Kažkur skaičiau kad jei žmogus nemoka įvertinti ką jis gauna,pastoviai žmogaus noras paviešinti bet kurią gyvenimo smulkmeną byloja apie jo polinkį į narciziškumą. Tokie žmonės tai daro norėdami save išaukštinti, siekdami dėmesio.
Narciziškoms asmenybėms reikia, kad jų klausytų, į juos atkreiptų dėmesį. Tokie žmonės giriasi turtais, ryšiais su svarbiais žmonėmis, nuveiktais darbais, tokiu būdu kompensuodami savo menkavertiškumą ir negebėjimą iš tiesų ką nors nuveikti.
Narcizai kolekcionuoja draugus kaip puošmeną, kuri gali pagerinti jų įvaizdį, nes draugų kiekis, o ne santykių kokybė jiems yra svarbiausias dalykas.

Karaliene,praeitą savaitę praktikuojanti krikščionė man pasakė....tai kam tada kankintis ant žemės,jei danguje nieko nėra?Apstulbau.Juk gyvenimas Žemėje ir yra pats nuostabiausias dalykas,ką mes išlošėme visatos loterijoje.Pabandykime įsivaizduoti...mūsų mama nutraukė nėštumą....

man tokie pareiškimai yra nestabilios psichikos žmonių.

Sakai?Nestabilios psichikos-tai svyruojančios nuotaikos arba karštakošis.Ji kaip tik labai stabilios

Na jei žmogui gyvenimas yra kančia tai nebežinau ką ir pasakyt.

Nu ką sakyt... fanatiškai tikintiems nepasakysi nieko,kitaip iš kur tie mirtininkai-sprogdintojai, manantys,kad kuo daugiau žmonių nusineš kartu į kapus,tuo labiau įtiks alachui.Šiaip juk normalus žmogus žino,kad žudyti nevalia.
Mūsų dievas irgi liepė nežudyti,bet kažkodėl netikinčius krikščionys kankindavo ir degindavo ant laužo.Vardan ko?Vardan to paties dievo.
Na, bet aš jau čia nukrypau.

o as manau, kad niekas nevyksta be priezasties... kad viska ateina laikas tik reikia islaukti..

paskutiniu metu apie tuos kryželius tame mirusiųjų miestelyje galvoju dažnai,gal net per daug dažnai...tam turiu savų priežasčių...todėl..nekomentuosiu,geros mintys...ir sutinku su jomis..viskas viskas bus taip nesvarbu-turtai,šlovė.......ambicijos....grožis....svarbu bus pėdsakas,kokį paliksi,kokį tave prisimins.....

Vertinga ir svarbu yra ne kuno, o dvasios vaisiai.
Vieni po mirties ateisim pilnu glebiu tu vaisiu, kiti- tusciomis.
Tusciomis ateis tie, kas savo atlygi uz gerus darbus jau atsieme zemeje gyvendami is zmoniu- garbe, ivertinima, dekinguma, aplodismentus... Nes ju geri darbai bergzdi- neatnesa jokiu vaisiu, nes daromi ne tam, kad gera padaryti kitiems, o kad gera padaryti sau- iskelti save kitu akyse.

Aha, darydama ne dėl saves, pinigų, garbės vistiek darysi dėl savęs, dėl savo mistinės ateities Taip, kad eisi vistiek tuščiomis

Na..na...na...o išradimai,vaistai ir visa kita,ar tai tik sau?O Barenji,Edisonas,Kopernikas ir visi kiti?
Šiaip kiekvienas iš mūsų gali labai daug,tik kiekvieno iš mūsų mintys miega arba nukreiptos smulkiems dalykams.Ir ne sau..žmonijai.Berods Edisonas yra pasakęs...jei padarytumėt viską, ką galite, net patys nustebtumėt.
Ar gydytojas,sėdintis prie naujų vaistų išradimo,juos išradinėja sau?Iš tavo komentaro supratau taip..jei žmogus kažką(šlovė,aplodismentai) gavo čia,jis nebegaus po mirties.
Dabar apie davimą.Kiek yra žmonių ,kurie gerus darbus daro tylomis?

maziau kalbekit..daugiau darykit..plepses:D

Tai vat ir galvoju - vardan ko? Vyrams gal kitaip atrodo, nes jie mąsto kitu smegenų pusrutuliu, jei jį turi, bet mes moterys duoti, aukotis... Galvoju ir aš dažnai, kas būtų jeigu būtų... Kas liktų po manęs, jei staiga imčiau ir užlinkčiau. Nieko gero... Apart skolų, nebaigtų darbų... O man būtų dzin, o jei ne? O jei ten irgi laukia su ataskaitom...

Šiaip jau tą mirties akimirka NIEKAS nebus svarbu. Nei ką įgijai, nei ką davei. NIEKAS. Ir net nebus svarbu ar "teisingai" gyvenai.

Tad, galima susimąstyti, o galima ir nemąstyti. Nors mirtis, kaip sako Kastaneda mums sėdi ant kairio peties, arba kaip sakau aš, fūristas jau gal išgėrė lemtingą šimtgramį...

Paskutiniu metu daug galvoju apie mirtį.
Mirti gal ir nebaisu, tik baisi ta nežinomybė... Juk mumyse "įnstaliuota" mirties baimė - todėl visomis išgalėmis stengiamės mirties išvengti.
Tikiu, kad gyvenimas duotas ne kančioms. Gyvenimas dovanotas, kad juo pasidžiaugti. O kaip suvoksi džiaugsmą, jei nepajusi, kas yra kančia?

Ar tik nebūsi kokion sekton instojus kad tokios mintys vargina ?

man nepatinka apie mirtį...kas žingsnį mąstyti ką kam darei...
šita JUODA DAMA pagal Vysockį vaikšto kur nori, kaip nori, bičiuliuojasi kas jai patinka ir nei dovanos, nei kančios mūsų nežiūri.
Gyvenu per vidurį taip...Ir verkiu gal ne vietoje ir kenčiu, iš ko kiti žvengia.
O Liros aprašytas davimo malonumas priskirtinas tik sau, - tai jos absurdiška problema.
„Išdalinau savo viltį ir nerimą....“(O. Vyšniauskas)....

ka dar isdalinai..pasakok:D

kas mano ---man
kas Ciesoriaus ---ciesoriui...

o tai man nebeliko?

užteks ir Jums ...to gero...
nu... kokį eilėraštį parašysiu ir sakysiu
čia Praeiviui, kuris praeina kaip diena,
kaip naktis
kaip Puškino akimirka
per kiemelius į pūdymus...darban.

kieta,čia ne apie mirtį čia apie žmogaus gyvenimą.
Tik man dažnai kyla mintys jog mes ne amžini.... o gyvename kartais tik sau naudos ieškodami.
" Išdalinau savo liūdesy,džiaugsmą ir nerimą...."
Va kur man kyla klausimas.Kiek išdalinome? Kiek laimingesniais padareme? Kiek dar galime padaryti?
O kad jau mirsime tai tikrai,nieko nera amžino.
žinot,mirti nebijau.Tik vieno norečiau kad ne skausmuose. užmigti ir.................

vis tiek nereikia tiek daug galvoti kad nebebūsime kol dar esame. Torpeda apsispakajink.

karaliene (Šiandien 10:47)
Paskutiniu metu daug galvoju apie mirtį.
Mirti gal ir nebaisu, tik baisi ta nežinomybė... Juk mumyse "įnstaliuota" mirties baimė - todėl visomis išgalėmis stengiamės mirties išvengti.

Karaliene,mus baugina viso ko pabaiga,nes nė vienas nežinome,ar yra kas nors po išnešimo kojomis į priekį.Tas,kam yra nuo gimimo įteigiama,kad yra dangus...sakys,kad yra ir įtikinės kitus,gaiš laiką maldoms vietoje laiko vaikams ar kam kitam.
Netikintis pomirtiniu gyvenimu užsiims kitais darbais...prižiūrės senelius,puoš savo miestą ar kurs eiles,reikalingas čia ir dabar ,o ne mistinėje ateityje.Kurie geresni ir teisesni?
Kažkodėl susidariusi nuomonė,jog tikintys yra geresni žmonės už netikinčius.Bet man vis niežti paklausti...o kaip tie mirtininkai-teroristai,sektantai?Juk jie ir žudo vardan dievo ir tikėjimo.
O gal kaip tik dievas-priedanga manipuliacijai?
Štai ekshibicionistai pasitenkina nuo žmonių dėmesio rodydami savo organus.Sakysite,fuuu...iškrypėliai.Na gerai,tegu bus taip.O ką pasakytumėte apie ,,Femine" aktyvistes,kurios nuogos laksto po pasaulį ir kaifuoja nuo žmonių dėmesio?Tereikia tik pasiimti plakatą į rankas(geriausia politinį) ir tu jau nebe iškrypėlis?Tikriausiai taip manome,nes jos iki šiol nenuteistos.
O jei ekshibicionistai užsirištų tik šniūrelį per užpakalį ir pasiimtų tokį pat plakatą,tai jau nebebūtų iškrypėliai ,o politiniai aktyvistai,kovojantys už taiką Žemėje?

Džeinę, kaip matau, siutina ekshibicionistai...
Mat juos šunys... Pasaulyje daugybė iškrypėlių ir kitokių keistuolių.
O dėl religinių fanatikų, tai jo, tikrai... Kiek per gyvenimą teko susidurti su davatkom ir kitais itin tikinčiais, tai nepastebėjau, kad jie būtų nuoširdžiai geri. Daugumos jų gerumas dirbtinas, stengiantis "užsitarnauti" sau dangaus karalystę.

Ir vis tiek įdomu (pabūsiu įkyrus, kad niekas neatsako).

Cituoju Torpedos įvadinį:
Svarbu bus ne ką nupirkai, o ką pastatei, ne ką gavai, bet ką davei..." Ir t.t. v tom žie duxe...

KAM bus svarbu? Mums? Mūsų jau nebus... Kitiems? O iš kur mes žinome, kad jiems tai bus svarbu? Ar čia noras užsitarnauti geresnę vietą Rojuje? Na, tada tikrai svarbu.

Man keistas tas "susimąstyk ar gyveni teisingai"(beje, tampantis madingu). Pasakysiu trumpai,- jeigu Jums gera, ir neskaudinate kitų dėl to jums būtų gera,- gyvenate teisingai. Visi kiti atvejai,- blogo gyvenimo pavyzdys. Beje, jeigu jums blogai, tai labai blogo gyvenimo pavyzdys. Paprasta ir aišku, ir nereik išradinėti dviračio.

Orvel'daug maž ---kai mūsų nebebus, kas kam rūpės arba
po manęs nors ir tvanas, tai va, čia nelabai gerai
norėčiau kad ir po manęs Žemėje žydėtų gėlės. Sėkime jas žodžiais bent, nes litų trūkumas....

Norėčiau kad po manęs žemėj gyvuotų tik ( šerioutoji avietė)

Mano šeimyna ja vadina ( pomponu)

Man atrodo, kad žmogus išvis per daug nori būti svarbus.

Kieta, ne visai taip, netgi visai ne taip.

Paprasčiausia, jeigu aš mirčiau ŠIANDIEN man būtų gaila tik kad per mažai uždirbau litų palikti Aistukui, ir viskas.
Bet ŠIANDIEN aš nemirsiu (turbūt). Tad išlieka svarbu, ir ką nupirkau ir ką gavau, ir žinoma svarbu ir ką daviau. VISADA svarbu, o ne tik mirties valandą.

man atrodo..kad tie kurie gauna daug..nevertina.taip atrodo ir reikia,,Duokit..duokit..ale patys nelabai duoda.Pavyzdziu nereikia toli ieskot

Ir REZIUME is visko parasyto - gyvenkime ir dziaukimes sia diena!
O jei darote gera kitam - tai juk gera ir patiems... ir vel dziaugsmas!
Maziau galvokime apie ta NEZINOMYBE i kuria visi nueisime... ir apie padeka maziau galvokime... ir apie atlygi...
Tiesiog gyvenkime GRAZIAI, kad patys butume patenkinti, jog nieko nenuskriaudete, niekam blogo nelinkejote...
O pinigu, Orvel, niekada neuzdirbsi tiek, kad pakaktu...

Nu kažin,kažin...darydamas gera kitam,dažniausiai kažkiek darai bloga sau.Bet tai barteriniai mainai-už tai gauni pasitenkinimą ...oi,koks aš geras
O dėl pinigų,tai žiūrint iš kokios varpinės.Sakykim,sukuri darbo vietą,tai jau padarei gera.Betgi tu tą žmogų išnaudoji,tai yra jo darbo jėgą.Jei aprėptum viską pats,žmogaus nesamdytum.Taigi, tas gera eina kartu su blogu.

Barteriniai mainai- kai darai gera, jau tikedamasis gauti atgal. Atrodytu, du zmones daro ta pati gera darba, bet is tiesu tai tik isorinis panasumas, nes viska lemia motyvai, kurie gali buti visiskai skirtingi. Vienas daro kad kazka gautu (jei ne materialine israiska, tai bent moralini pasitenkinima ar dekinguma), ir jei nieko negauna atgal, tada skundziasi "As gera darau, o manim naudojasi", o kitas tiesiog tai daro naturaliai ir nsukdamas galvos ka uz tai gaus ar negaus- jam atrodo tai tiesiog naturalu ir normalu. O malonus jausmas- tai tik atoveiksmis po veiksmo. Desnis.
O apie pansius dalykus kaip Torpeda ir as daznai mastau. Ne tik dabar, bet ir budama dar visai jauna. Nes tai- gyvenimo prasmes ieskojimas ir suvokimas. Ir dar tada supratau viena tiesa- kiekvienas atsakom tik uz savo gyvenima. Ir po mirties atsiskaitysim tik uz savo gyvenima ir veiksmus, ne kitu. Jei kitas zmogus su mumis pasielge neteisingai ar blogai, tai nesuteikia jokio pasiteisinimo elgtis lygiai taip pat. tarkim, grubus pvz- is manes pavoge kazka brangaus. Mano pasirinkimas- pasielgti taip pat ar atleisti. Pasielgusi taip pat galiu sakyti "As nekalta, as tik pasielgiau taip pat kaip su manim", bet tai ne pasieteisinimas, nes tada tampu tokia pacia vagimi. Nes kiekvienas atsako tik uz savo veiksmus. Tame ir slypi sugebejimo atleisti paslaptis- atleisti, pamirsti ir nesusitepti tuo paciam. To ir mokausi visa gyvenima. Ar visada pavyksta- tai kitas klausimas, nes esu zmogus. Bent jau dziaugiuosi, kad esu "niezlapamiatnaja", ir kazkaip savaime greit viska pamirstu. Ir nekerstinga- dazniausiai tik mintyse issibumbu, mintyse su iskaudinusiu zmogumi issibaru, isdedu viska ar net atkersiju, ir viskas tuo baigiasi