Bekeliaudamas neturtingas fermeris Flemingas išgirdo pagalbos šauksmą – pelkėje skendo berniukas. Šis jau iki pusės buvo įsmukęs į dumblą ir jėgos ėmė sekti. Fermeris padėjo berniukui. Jei ne jis, vaikinukas amžiams būtų prasmegęs klampynėje.
Kitą dieną į pas fermerį atvyko didikas, tai buvo išgelbėtojo berniuko tėvas ir pasiūlė pinigų. Fermeris užmokesčio atsisakė ir kaip tik tuo metu trobos tarpdury pasirodė jo paties sūnus.
- Ar tai tavo vaikas? – paklausė didikas.
- Taip, mano , – atsakė fermeris.
- Tai sudarykime sandėrį, – pasiūlė didikas, – aš imu tavo sūnų savo globon ir kartu su savuoju leidžiu į mokslus. Šitaip fermerio Flemingo sūnus baigė geriausią tais laikais Londono Šv.Marijos medicinos mokyklą ir tapo žinomu kaip seras Aleksandras Flemingas, atradęs peniciliną.
Po kurio laikos jo mokslo draugas, tas pats iš pelkės išgelbėtasis vaikinas, susirgo pneumonija – plaučių uždegimu. Ir kas gi šįkart išgelbėjo jam gyvybę? Penicilinas…
O tas jaunasis didikas buvo Vinstonas Čerčilis.
Neveltui liaudies išmintis sako: „viskas eina ratu“. Jei norit, galim sakyti – spirale…
Ir geri, ir nalabai geri mūsų veiksmai sugrįžta, atnešdami mums to paties, ir neretai – dešimteriopai.Jūs to nepastebėjote? 
