Žemėje yra daugiau, nei 7 mlrd .žmonių, kurių kiekvienas yra ištisas beribis pasaulis, o medicina pažengė tiek, kad organai yra persodinami, bet kasdien miršta šimtai, kai išeina iš rikiuotės koks nors organas. Įdomu, ar yra kas iš mūsų pasirašęs organų donorystės sutikimą? Mano aplinkoje tokių nėra ir aš galvoju....kodėl?
O jei sirgtume kokia nors nepagydoma liga, o organų transplantacijos reikėtų mūsų artimiesiems, draugams arba bent jau žinotume, kad jie nenueis veltui, o bus panaudoti mūsų artimųjų gyvybėms gelbėti? Kas gi būtų.....jeigu būtų?
O nekyla štai toks įtarimas: auto įvykis, tavo kūno dalių kažkas labai laukia ir gydytojas konstatuoja tavo smegenų mirtį, nors juk yra buvę daugybė atvejų, kai žmogus atsigauna. o kai numirs ir tavo kūnas, tai organai jau nebetinkami transplantacijai. Čia yra ta plonytė riba....arba- arba. Aš vis pagalvoju, argi savižudis negalėtų parašyti sutikimą, tik po to lįsti po traukiniu ar kažkaip kitaip? O gal jis žudosi iš egoizmo (kai jam kažkas nepasisekė) ir kiti jam dzinnn? Nors tiesa, tikrai jiems dzin, nes jie negalvoja, kokį skausmą sukels tėvams ar artimiesiems.
Na nea..juk jie bando žudytis ne po vieną kartą. Kiti net ilgai ruošiasi. Čia ne iš tos operos, bet rytoj laidos mano pažįstamo sūnų...jam buvo 22 metai. Fainuolis toks, bet jis važiavo su draugu nauja trąsa ir mašiną užkabino TIR'as. Draugą išmetė iš mašinos, o jį nunešė į medį. Viskas būtų kaip ir suprantama, jei ne pašte dirbančios mano kaimynės užuomina, kad jis buvo užvakar atėjęs pasiimti siuntinuko su kažkokia sudėtine narkotikų dalimi. Tą dalį jie maišo su kažkuom ir gaunasi kaifas. Niekada nebūčiua pagalvojusi, kad jis rūko. Bet vakar sužinojau, kaip kvepia marihuana. Du prie kiosko rūkė. O aš ir nesuprasdavau, ko jie visad tokie linksmi.
Hmm, o vat šito tai aš nežinau... Aš nebuvau davusi sutikimo, nes būna juk visko, o gal mane papjaus tik dėl to, kad turiu labai retą kraujo grupę, vadinasi ir mano organai paklausūs. Dabar jau imu galvoti šiek tiek kitaip, nes jau pragyvenau gerą gyvenimo gabalą, o kiti miršta net labai jauni, nespėję pajusti gyvenimo skonio. Bet visdėlto, be jokio gailesčio paaukočiau artimąjam ar draugams, nei kažkur Afrikoje nežinomam žmogui. Ar tai savanaudiškumas? O blogam žmogui iš viso nenorėčiau dovanoti. Tai įsivaizduokime situaciją- mano širdį įdeda kokiam nors žudikui, brrr......
Tai daug kas dabar išeina be jokių organų. Aš, kaip ir Torpeda, prisakiau mane sudeginti ir palaidoti pelenus. Na koks malonumas, kai tave suėda kirminai? Fu....pabandžiau įsivaiduoti savo pilve krūvą baltų kirminų, tai net šiurpas nupurtė. Donita, o ką tu pasakytum, jei organas būtų gyvybiškai reikalingas tavo vaikui, tavo netiktų, o tinkantys neduotų?
Nemanau, kad ten tų kirminų būna. Bet kad apsidraudus, jog nebūt gyvai palaidotai ar sudegintai, gal man savo kūną testamentu medicinos studentams palikt?
"antradienį naktį mano vyrui padarė inksto transplantacijos operaciją, jam nebedarys dializių, jis galės gerti vandens kiek širdis geis, valgyti savo mėgstamas sriubas ir nebesisverti prieš kiekvieną valgymą. po mėnesio, jei viskas gerai, išrašys iš ligoninės, mes vėl gyvensime, kaip normalūs žmonės... vis dar jaučiuosi laiminga... tokia laiminga, kad myliu visus ir viską aplinkui... nebegaliu rasti nė vieno paguodžiančio žodžio galvoje, tiems kam sunku, nes ten visą laiką plyšauja "man gera čia" mano Dienoraščio įrašas 2010 metai. o kortelės neturiu ir šiandien, nes mano valią artimieji žino ir tenedrįsta abejoti, o leisti pinigus "vėjais", kad atspausdinti kortelę ir popierių kuriame pildysiu kažką, manau netikslinga, nes gydytojai vis tiek klausia artimųjų sutikimo, kiek žinau...
Duok dieve sveikatos artimiesiems, kurie drįsta atlikti tokį kilnų apsisprendimą... ir Amžiną t Atilsį tiems kurie pratęsė gyvenimą ne tik mano sutuoktiniui, bet ir tūkstančiams kitų žmonių. Kurie padovanojo GYVENIMO LAIKO vaikams, tėvams, žmonoms, vyrams, artimiesiems, draugams ir kitiems esantiems šalia...
Jei būtų parašas ant sutikimo, tai artimųjų jau net neklausia, nes būna situacijos, kai reikia labai labai greitai, o ieškoti artimųjų net nėra kada. Jei tai planinė, tai gal ir laukia. O aš ir nežinojau, kad tavo vyrui persodino inkstą. Davė svetimas, ar kažkas iš artimųjų, kieno tiko?
kiek esu klausus gydytojų, sako, kad visada klausia ir nesvarbu, kad tu turi Donoro kortelę...
mano vyrui du kartus darė transplantacijos operaciją, pirmą kartą beveik prieš 16 metų, o antrą prieš keturis panašiai... abu kartus svetimų žmonių, mes nežinome kas ir niekas nesako, gal taip ir geriau...
savo inkstus saugau vaikams, jei kas. tarp gyvųjų norinčių paaukoti savo inkstą mano vyrui, neatsirado, o mes ir neprašėm nė vieno, nesąžininga taip manome, jie turi savo gyvenimus ir negali savęs žaloti dėl kito, juk jokių garantijų, kad "prigis"... kol vyras dializavosi kokių tik istorijų neprisiklausėm, vienai mergaitei ir mama davė, ir tėtis, ir tik svetimas inkstas "prigijo"... taigi neaišku kas geriau ar laukti kol ateis tavo eilė, ar dovanoti savo organą, ar išvis net nestoti į eilę, yra ir tokių tarp dializuojamų, kurie bijo operacijos, nes bijo numirti, todėl, kad jokių garantijų niekas neduoda... prieš operaciją patikrina suderinamumą, kam labiausiai tinka, kas sveikiausias atvažiuoja iš pakviestų recipientų tam ir "sodina", o paskui, kaip Dievas duos... pirmą kartą, kai vyrui padarė operaciją, tai "inksto brolis" numirė po 3 mėnesių, o inkstas net "nepasileido", o to paties donoro inkstas mano sutuoktinyje išdirbo 9 metus... po antros operacijos "inksto sesė" džiaugėsi inkstuku tik metus, o maniškiui, to paties donoro, dirba jau ketvirti metai... sunku pasakyti nuo ko tai priklauso...
Kaip tai ,,nepasileido"? Nelabai supratau, jei numirė po 3 mėn. Tai žmogus nešiojosi neveikiantį 3 mėnesius? Aš nesu susidūrusi su žmogumi, kuriam reikėjo inksto, betgi gyventi kasdien dializuojant, baisus vargas.
ir gyvena, mano vyrui pries 16 metu pasiseke labiau, dializavosi tik pusmeti, is pirmo iskvietimo padare operacija, nors buvo trecia lysnas, nes kiti du recipientai, buvo ilgiau lauke, nei maniskis, bet vienas is ju buvo isbertas, tai jam gydytojai atsisake daryti operacija ir padare mano vyrui, kad neprarasti donoro inksto...
o antra karta dializavosi apie 3 metus, tik ne kasdien, maniski dializuodavo tris kartus per savaite... kol laukeme eileje antra karta i Vilniu ir Kauna buvo iskviestas gal 4 ar 5 kartus... neisivaizduokite eiles kaip butui gauti, tipo kiekvienas zino savo numeri, taip nera. Ne tik pagal kraujo grupe, pagal tai kokia sveikata, bet ten dar kazkokie parametrai turi sutapti, jei ne, niekas nedarys operacijos, nes labai didele tikimybe, kad organizmas atmes. buna, kad iskviecia dviems inkstams kelis recipientus ir tik vietoje padare tyrimus, ir akylai apziureje, net dantys, kad nebutu kiauri, nusprendzia kam darys operacija, o kas vaziuoja mano, stoveti eileje ir atvaziuos kita karta... todel man labai buna juokinga, kai sako, kad galima nusipirkti inksta...
na taip, kai pagalvoji nekiekvinam taip pasiseka, gal laimes kudykis tas mano vyriukas, o gal mes tiesiog niekada neleidome sau suabejoti, kad gali buti kitaip ir negauti, nors guodziau po kiekvieno karto grizus, kad ne sis tai kitas kartas tikrai bus tavo, bet tuo niekada ir neabejojau, tik prasiau apsisarvoti kantrybe ir tiketi, kad viskas bus gerai... ir pasiseke
O mano mama atsisakė operuotis nes jau per silpna kad ištvertų pooperacinį laikotarpį .Taip dabar kas antra diena po keturias valandas guli dializėj o aš kap in darbą važinėju ligoninėn tai nuvežu ryte o paskui pasiimu prieš piet.Nuo Liepos 1 ruošia Lazdijuose uždaryt dializių paslaugas nes liko tik 3 žmonės o centras privatus ir verslininkui jau neapsimoka . Taigi kas antrą dieną po 100 kilometrų Alytun arba Druskininkuose teks važinėt . Liūdna ale kū padarysi , reiks tai vežiosiu .
