Girdėjau nuogirdas, jog būna blogų draugų, kurie neina registruotis Zebron ir negina besipliekiančių draugių. Kad būna tokių naivių, kurie patys nesuvokia kaip tai svarbu.
Nesuprantu, tad paklausiu kitaip- ar išties manot, jog virtualūs mūšiai reikalingi? Jei taip, tai kam- bendram išsilavinimui, laisvalaikio leidimui, savivertės kėlimui? menkinimui?
Kokią gaunate naudą/patirtį realiam gyvenimui?
Nes kaip žinia, mes gyvename tam, kad mėgautumėmės naujomis patirtimis arba dar kartą išgyventume senasias..
Kvailos ir nereikalingos visos tos pjautynės. Net ir iš draugiškumo paskatų neisiu ten kažko užstoti, ar kitaip žemintis; Jei man reikės adrenalino, pats sugalvosiu ką papešiot;)
Vaikiškumo sindromas - jei esam draugai ir aš š... malu, tai tu turi pritarti ir taip pat malti tą š.... Nors tikras draugas tas, kuris subinėn įspirs už reikalą
Tai jau tikriausiai aš esu tas blogas draugas,kuris neina pliektis,bijodamas blogų emocijų. Bet emocijos čia nė prie ko.Visų pirma reikia gyventi toje virtuvėje,kad suprastum,kas prie ko ir su kuo, ir ant ko,o aš niekad ten negyvenau,nes man tai tik tuščias laiko švaistymas,o mano budilnikas vis garsiau birba....,,Dzein,gyvenk prasmingai ,nes aš tiksiu vis greičiau". Jei Torpedą tfu..tfu..tfu...užpultų chuliganai ir jai būtų reikalinga konkreti pagalba,nesiskaityčiau ne su laiku,nei su finansais,jei reikėtų operuoti ir nebūtų pinigų. Lygiai taip nenorėčiau,kad eskaluotumėt temą,jei juodina mane.Turėtumėte suprasti,kad vampyrai tik to ir telaukia.Ir kuo daugiau tema eskaluojama,tuo pasitenkinimas didesnis,o man juos maitinti ir nesinori,ir neįdomu....kodėl aš jiems turėčiau daryti gera?Taigi,Torpeda,tu maitini Variety. Bet gal kada ir kažkur užsikabinau šiek tiek,bet tuojau pat pagalvoju...ogi kvaila tu, Džein,per visą pilvą.
Na, aš biški iš kitokio molio... aš jausmingesnė. Nemoku plaukti pasroviui... neįsivaizduoju, kaip galima dalyvauti kažkokiame bendravime be dūšios, paviršutiniškai...?? Kalbėtis tik tam kad kalbėtis... rašyti klaviatūra į orą, neįdedant nė trupučio sąvasties. Nematant pašnekovo, nejaučiant jo, nesirūpinat, neįsigilinant. Tai kam tuomet apskritai gaišti laiką? jei nei tu nieko žmogui neduodi, ir taip pat nieko iš jo nepasisemi?
Vini aš naivi? Tai matai aš nemoku taip gyvent....nesugert kitų blogų emocijų... visada vadovavausi širdimi...Niekada nebendravau iš išskaičiavimo... Daugiau komentarų nebus.
Aš iš šito dienoraščio supratau,ne tu,o mes naivuoliai,nesuprantantys,kaip svarbu pasipjauti internete Turėčiau eiti į durnių namus ir aiškinti durniui,kad jis durnas,tik neinu,nes žinau..jis to nesupras. Kaip suprantu,mes čia bandysime įrodyti faktą-tai kitas durnas,o aš protingas,jei jis nedaro taip,kaip aš. O protingesnieji šypsosis sau į ūsą....
PS, jei gerai pamenu, tai tu pati, Vini neperseniausiai buvai zebroje, rašei dienoraštį, tik kažkaip ten nelabai maloniai gavosi - išsitrynei... Tai kuom kalti kiti žmonės? Tuo, kad dalyvauja su visa dūšia, nes yra tokio būdo žmonės? Aš pav. iš zebros niekad neišėjau. Buvo laikotarpis, kai turėjau kitų reikalų - mažiau ten būdavau, kartais -dažniau... Iš esmės, aš esu zebroje, bet ateinu ir į kiemelius, nes čia yra žmonių, kuriuos man labai malonu matyti ir pabendrauti... Dar dalyvauju Žalioje žolėje Tai pagrindinai yra 3 saitai, kuriuose bendrauju.
Įdomiai čia. Draugas tas kuris padeda, kai sunku. Patarimu, išklausymu, pinigais, geru žodžiu. Padeda savanoriškai. Todėl iš draugo kažko reikalauti,- žinoma, galima, bet ar tai draugiška iš mūsų pusės?
Ir dar viena smulkmena, kai kurioms moteriškėms. Draugas visai neprivalo būti tos pačios nuomonės, kaip ir Jūs. Ir jeigu kažkas išbraukia mane iš draugų, kad aš nepalaikau venckienės, Jūsų reikalas. Aš neišbraukiu nei vieno kiemeliuko, ir jeigu Karalienei ar Džeinei galėsiu padėti,- padėsiu. Iš jų nesitikėdamas nieko. Pats puikiai mačiau, kaip visi gražiai praėjo pro šalį, kai man buvo sunku. Dar žinau, kad elgesys kartojasi. Tad... Jums spręsti. Į draugystes nesisiūlau, bet draugais laikau. Visus kiemeliukus.
Draugus pažinsi nelaimėj. Ne visais atvejais, bet daugeliu- taip. tada labai svarbus palaikymas, pagalba. bet net ir tada sunku smerkti abejingai pasielgusį draugą, nes bent jau aš visada ieškau pateisinimo- gal negalėjo, gal tuo metu pats sunkumų turėjo, o gal tiesiog žmogus silpnas savo viduj ir saugo save nuo sunkių emocijų... O kas dėl razborkių internete, tai nei čia kas į nelaimę pakliuvo, nei kažkam kažkokia grėsmė buvo kilusi, nei kažkam pagalbos reikėjo. Jei reikėjo- paprašė, padėjau. Toliau nesikišu. na, žmonės nori pasipešti- jų reikalas. Būtų juokinga ir keista, jei bokso ringe kovojant dviems priešininkams, išlėktų kokia moteriškė ir imtų daužyti vieną boksininką už tai, kad tas jos draugą boksavo Be abejo, internete, būna situacijų, kai reikia išsakyti nuomonę, palaikyti kažką ar pan. Bet tai galima padaryti kitais metodais. Man asmeniškai dabartinių razborkių metodai visai nepriimtini. Todėl tik kartais akį užmetu... Man labiau patinka karštos diskusijos arba pasilazdavojimai tada gali turėti visai skirtingas nuomones, karštai ginti savąją, kandžiai su jumoru pasilazdavoti net ir su geriausiu draugu, tai santykiams ir bendravimui netrukdo. Netgi atvirkščiai- smagu sutikti sau lygų ar stipresnį pašnekovą ar varžovą, už tai pradedi tik dar labiau jį gerbt. Ir tada išvis kvailai atrodo žmonės, visai be supratimo ir jumoro jausmo, tokios "panelės Liokadijos", kur staiga įsikiša ir ima auklėt "Nustokit peštis, nustokit bartis, nustokit įžeidinėt, kaip taip galima... Jūs abu mano draugai, ir aš nežinau kurią pusę ginti... Jei nenustosit- abu gausit bart..." Čia realus man nutikęs atvejis Na, irgi savotiškas draugiškas požiūris į situaciją
Tarp kitko, noriu pridurti, kad mes juk nesėdim čia nuo ryto iki vakaro kasdien ištisai. Juk gyvenam realybėje, turim visi problemų, reikalų, bėdų ir kitokių dalykų. Galim net keletą dienų neužsukti į saitą, užimti realiais reikalais. Todėl, tas priekaištas, (tarp kitko jau reiškiamas ne pirmą kartą) kad kažkas neatkreipė dėmesį, kad kažkuriam reikėjo pagalbos - nekorektiškas. Noras priversti žmones pasijusti nejaukiai? Tai labai negarbinga. Kai man reikės pagalbos - aš aiškiai paprašysiu, paaiškinsiu situaciją. Tie, kas galės - pagelbės, kažkas netgi kitiems, nesantiems tuo metu saite - perduos telefonu, Skype ir pan. O kas negalės pagelbėti - nieku gyvu jiems nepriekaištausiu... Nieku gyvu...
O aš dabar pasinaudosiu proga ir paprašysiu....man dabar labai labai sunku gyventi,krizė...ar negalėtumėt sumesti man ant naujos mašinos? Negalit???Na..na..atsiminsiu ir pirma pasitaikiusia proga jums tai priminsiu.Ir netgi tiems,kurie to mano prašymo nepaskaitė. O dėl peštynių,tai sutinku su Lira.Tokių susireikšminusių ,,Leokadijų" tokiose temose be galo daug,tik dar nemačiau ,kad jų taikdariavimas kam nors padėtų. Dėl Orvelo bėdų negirdėjau,man atrodo,kad jis kaip tik sėkmės vaikas.Lygiai taip pat,kaip jis negirdėjo apie mano. Ir vis dėlto..kas tai yra bėda?Ar bėda ,kai miršta senutėliai tėvai?Juk visi žinome,kad mirsime,nes atėjo mūsų laikas.
Juokauju,Orvel,bet tavo klausimas reiškia-damesčiau.Ačiū už tai.Žinoma,jei nereikalautum po to lojalumo sau. O mašina (kaip abrozdėlis) man užkibo,nes be mašinos aš negalėčiau dirbti,o ji jau baigiasi. Tik aš damesčiau rimtesniam reikalui,nei mašina.Gal esu blogesnė už tave Man bėda-tai liga,nuo kurios priklauso gyvybė.Kitais atvejais visada galime išsisukti,nes net artimo mirties atveju dalį kompenuoja valstybė,o ir giminaičiai yra.O vat vaistų ir gero gydymo be pinigų tai daug kas negauna.
Mieloji Karaliene ir Džeine, neprisiimkite, tai kas ne Jums skirta. Ir šiaip jau, aš dar suvokiu, kad reikia paskambinti ar parašyti ir paaiškinti (kas ir buvo padaryta), na kodėl mane laikote tokiu buku? Tiesiog konstatuoju faktą, bet tai su Jumis nei kiek nesusieję.
Galų gale, su Jumis aš ir nesu toks artimas, net matęs nesu. Su Džeine va gal kiek daugiau. O Karalienė... Na, kartą jai padėjau išimti vieną nuotrauką iš gerb. Rimo dienoraščio, ir viskas (tai, beje, jai netrukdo dabar pulti mane su tuo pačiu Rimu )
Tiesiog savo pasakymu norėjau pasakyti, kad padėsiu, nieko iš nieko nesitikėdamas. Bet, mano nuomone, tokia ir turi būti draugystė, ar vėl aš klystu?
...."- o tu pameni, kaip aš prieš keturis su puse metų tau pagelbėjau? Pameni? Nepameni??? kaip tai nepameni? Ir kaip tau negėda? aš tada... ir dar tada... ir dar vieną kartą tau pagelbėjau (pas mane viskas surašyta: kam, kiek ir kaip pagelbėjau) - o tu dabar va kaip elgiesi??? Jei jau pagelbėjau, būk maloni, visur ir visada tai prisiminti ir būti man lojalia."
Ačiū už komentarus, sukėlusius daug pamąstymų. Iš tikro savo dienoraščiu nesiekiau ką nors įžeisti, tad Torpeda atsiprašau, kad įsižeidei. Dar išgirdau ir Karalienės lyg ir įkandimą, kad nesu jautri, lyg ir Orvelo, kad nepadėjau (nieks nepadėjo), nors galėjau.. Ar tikrai? O šiaip išties- draugus pažįsti nelaimėje... Kai man buvo sunkus metas- na supratau, jog draugus turiu vos kelis, ir visi jie realūs. Todėl nelenkiu galvos prieš virtualą- gal iš to ir toks dienoraštis. Gyvenkime, ne improvizuokime jog gyvename
Nėra "virtualo" ir "realo", Greta. Gyvenimas vienas.
O kažkokia "lojalumo", kam jo prašyti? Geriau tikras priešas, negu iš pareigos "lojalus" draugas. Beje, Jūs "lojalios" kitai asmenybei kur man iki jos.
Visai linksmai perskaičiau čia komentarus (linksmai turbūt ne į temą). O draugą turbūt dar labiau laimėje pažinsi. Nelaimėje kartais ir ne draugui padėt pasitaiko.
Labai patiko ORVEL pasakyti zodziai - nera "virtualo" ir "realo". Gyvenimas vienas! Simtu procentu sutinku su siuo teiginiu. As irgi taip manau. Ir elgiuosi taip pat - man visi "virtualus" zmones, su kuriais bendrauju - GYVI zmones. Nemoku as pestis ir draskytis, o tuo labiau, keikti zmoniu nei virtualioje, nei realioje erdveje.... Ka padarysi, esu uzkietejusi pacifiste, vengianti bet kokio karo... sorry... O padet... jei tik galiu...
Aha, ir aš pilnai pritariu dėl realo ir virtualo- žodis "DRAUGAS" nerūšiuojamas. beje, o kaip jūs skirstot į virtualius ir realius? Ar virtualus, jei bent kartą jį pamatai realiai, jau tampa realiu? O aš galiu pasakyti, kad nelaimėje man padėjo tiek realūs, tiek virtualųs draugai, ir net nedraugai- pažįstami. O tarp likusių abejingais buvo tiek realių tiek virtualių. Bet ar galima už tai smerkt? Tiesiog tai tik parodo, kuo sunkiu metu gali pasitikėti, o kas tik bendravimui, laiko leidimui. kas, beje, žmogui irgi reikalinga. Juk yra žmonių, su kuriais ne vien nelaimės suartina, o, tarkim, bendri interesai... Čia tik iš vieno vienintelio žmogaus- savo antros pusės- galim tikėtis kad bus ir skausme, ir džiaugsme, ir laimėj ir nelaimėj. O argi iš kitų galim to reikalaut? Ar jie mums pasižadėjė?
atsiprašau už klaidas- loptope kartais supainioju ų-ū ė-ę. O šiandien kažkodėl komentaro neleidžia pataisyt- krauna krauna ir dingsta langelis taip ir neužsikrovęs...
O aš skirstau. Man realus nebūtinai tas, kurį mačiau gyvai. Tai tas, su kuriuo atsiranda ryšys, kuris kažkuo traukia (lytis čia vaidmens nevaidina). Va tokį drąsiai galiu vadinti draugu. Ir žinau, jog toks žmogus būtinai padės, jei man reiks pagalbos. Analogiškai ir aš. O jei kam ir nepadėjau, nors sako, kad galėjau, atsiprašau..
Greta- taip ir nesupratau... tai kuriems priskiri zmogu, su kuriuo rysys yra, bet nesi maciusi realiai? Jis realus ar virtualus? jeigu virtualus, tai kur tos durys, per kurias izengus, tampa realiu? Po vieno pamatymo realiai? Ar kai realiai imama bendrauti daugiau nei virtualiai? va mano klausimo esme. nes man asmeniskai Draugas yra draugas, nesvarbu kaip bendraujam ir kiek kartu matomes ar nesimatom visai... Arba tiesiog nesupratau senesnio Tavo komentaro, apie skirstyma i reala ir virtuala...
ka jus cia kartojat,,padet..padet.Stengiuos daryt pats ka galiu,,Nu gali but labai rimtas reikalas,bet tam yra gimines..kaimynai..svarbu maziau dejuot ir aimanuot