Eii...atsikėlus reikėjo apžiūrėt ar lovoj skruzdėlių nesama?

Net paklodė susilamdžius nebuvo...

O aš tai sakau kad nevalgyk lašinių prieš miegą

Nė skūrelės nebelikę. Pagailėtum žavutės...

Aš manau,kad mes gyvename labai gerai:mūsų karta nepatyrė karo,gyvename geroje geografinėje platumoje,kur beveik nėra stichinių galtos protrūkių,turime ką valgyti(geriau ar blogiau),nešąlame.Tai ko mums trūksta,kad taip dejuojame?
Ogi žmogus ėda žmogų!Lyg kartais ir norime gero,esame patriotais bet...šast,atsiranda grupė žmonių,kurie po Baltijos kelio ir aukų įsiknisa valdžios lovyje ir engia mus.Tai už ką žuvo žmonės?Keisčiausia,kad ir dabar dar tebetikime mums gėrio linkinčiais ,,pranašais".

Yra toks pasakymas "kam neskauda, tas nedejuoja". Tai tikriausiai skauda, kad dejuoja.
O dėl žmonių aukų ir Baltijos kelio, tai... kažin ar daug būtų atsiradę norėjusių aukotis, o Baltijos kelyje irgi toli gražu buvo ne visi (beje, jame būt ir visai saugu buvo)

Posakis visiškai klaidingas, nes paprastai dejuoja tie, kuriems neskauda, o kenčiantys tyli. Bent Lietuvoj.. Nes bet koks pasakytas žodis sukelia priešiškumą, o mažų mažiausia abejingumą. Tad kam kažką sakyt..

Nežinau, sako, tik pats žmogus gali suprasti savus sapnus.

Sapnuoti kovą - tai ir gyvenime reiškia kovą.
O kas dėl politikos realybėje - tai esu tikra, kad iš tiesų valstybėje labai daug netiesos, veidmainiavimo...
Žmonės labai skirtingi. Visiems vienodai gerai būti negali... Bet ta neteisybė ir korupcija, kuri klesti pasaulyje - yra bjauru.
Man asmeniškai, labiau priimtini idealistai, svajotojai, tyrinėtojai, stebėtojai, kovotojai už tiesą. (Negu žemiški pragmatiški veikėjai)

Aš manau,kad čia dienoraščio esmė ne sapne,o sapno turinyje.
Pabandykime įsivaizduoti bent dalį to,ką patiria kitos tautos.Sakykim,Nigerijoje arba Indijoje.
Mes skundžiamės didžiule atskirtimi tarp socialinių sluosnių,išaugusia per pastaruosius 20 metų....kai atsirado galimybė sužėrėti naujiesiems lietuviams ir valdžios korupcijai,nes SSSR buvome įpratę būti daug lygesni.Mus tai žeidžia ir visi norime būti elito sluoksnyje.
O pažiūrėkime sluoksnių atskirtį Indijoje.Vienas sluoksnis maudosi auksuose ir ginasi nuo vargingojo sluoksnio didžiule apsauga ir net kulkosvaidžiais.Vos peržengus viešbučio ar rūmų slenkstį,tave pasitinka būriai šliaužiojančių vargšų,prašančių duonos.Ir pabandyk numesti monetą,kils mūšis.
Tai kodėl mes piktinamės?Ogi kažkas prilindo,uždirbo,sukūrė daugiau,tai yra...iš pavydo.
Štai kodėl mums atbunda užuojautos,pagalbos ,aukojimosi instinktai stichinių nelaimių metu...mes pasijuntame lygūs.
Tas pavydas graužia mus kaip kirminas,neleidžiantis patiems džiaugtis gyvenimu.

Su kiemeliais, betgi kalbos apie karą ir kovas nebuvo.. O filmų apie karą išvis nežiūriu, per jautri aš.

Tai dėl Orvelo aišku, dėl sąsajų su vyrais irgi. Va kančia iš kur? Tai gal alkana ėjai gult? Kudė ten tau nugarą gramdė?
Va o dėl Indijos tai yra ir vidurinioji. Iš asmeninės patirties žinau:)

Neatidi, oi neatidi
Nes ant nugaros buvom išsirašę šūkį, kurį reikėjo panaikint...
Ir jokie vyrai čia ne prie ko. Nors kankintojas buvo visai nieko- vis atsiprašinėjo, kad privalo ir kad jei nebūčiau taip blogai pasielgusi, jam nereiktų manęs kankint
Tik prie ko čia vokiečių kalba? Aš gi jos net nemoku, o kalbėjau...

Čia iš tų atvejų, kai sakau,- geriau nesigilinti.
Kodėl?
Matote, kartais sapnai susilieja su tikrove, ir jau sunku atskirti, o kur yra TIKRA? O gal tikra ir ten ir ten? Amžinoji Chvang Dzė dilema,- "ar aš žmogus sapnuojantis, kad esu drugelis. Ar aš drugelis, sapnuojantis, kad esu žmogus". Kai kurie įvykiai, kurie galimi tik košmariškam sapne, vyksta realybėje, o atrodytų protingi ir logiški, nuoseklūs dalykai galimi tik sapne.

Suprantu, tema, ne apie tai. Bet taip užvedė... Toks sapnas.

Va taip- kartais mano sapnai pusiau ar net visiškai sąmoningi, kuomet pabudus dar turiu pagalvoti kas čia ką tik nutiko ir kur buvo patirti arba galimi patirti įvykiai, o kur tik sapnas, kuris beje irgi kažin ar nerealus, nes kažkuriuo metu tai buvo nesąmoningai suvokta sąmonė...

Gret, ką ten ant delno ištiesto ta pana laiko? Niekaip neįžiūriu..

Berods dolerių krūvelę.. Gal

O man kaip tik paveiksliukas krito į akis,liuksusovas...su prasme.
Dabar dėl supratimo kas tu esi ir kur tu esi...va čia ir man įdomu,bet įdomu šiek tiek kitu aspektu-kaip žmogus persikelia.Gal vis dėlto siela yra ir ji gali keliauti laike ir erdvėje?

Tikiu, kad yra ir kad vyksta daug įdomių dalykų, kuriuos mūsų logika atmeta kaip negalimus, neįtikimus.
Yra atlikta daug tyrimų su sąmoningais sapnuotojais, kurių dėka mes sužinojome, jog beveik nieko apie tai nežinome...
Tiesiog neleidžiame sau tuo patikėti.

Man jame žavi gili mintis- ji juk sieloje tik maža mergaitė su žaisliuku rankoje. O kuo padaryta?
Ar ne tokiais- nejautriais, abejingais mus padaro....mes patys (tai, ką sukūrėme aplink save).

Vinigreta,didele dalimi ne mes patys sukūrėme aplink save,o atėjome į jau tuo metu egzistuojančią aplinką ir aplinka kūrė mus(tautos dorovė,supratimas,religijos,papročiai ir pan.).Tik vėliau jau bandome kažką keisti patys.
Grįžtant į sapnus,turėtume pirma sužinoti,kodėl mes iš viso miegame ir tai labai plati tema.Žinoma,tai- energija iš kosmoso ir daugiausia per rankas ,nes akis į šį pasaulį užmerkiame....tada jau keliaujame.Stebėkite ir miegančius mažus vaikus,jie miega atsukę delnus į viršų,o sapnuoja visos gyvos būtybės,tik ne visi atsimena ir ne visi moka pasakyti.Stebėkite šunį,katę ar kitą gyvį,juk aiškiai sapnuoja.

Labai man įdomios tos analizės. Sapnų dėka arba gauname kažkokius tai ženklus arba patys juos siunčiame iš savo pasąmonės kad atsipalaiduotume ir pasimėgautume arba kad gautume kažkokių žinių, įspėjimų.. Ir tik patys (gal su padėjimu) suvokiam kas norėta kad žinotume.
Bet Dž, kaip kiekvienas sugebame tam tikroje aplinkoje prisitaikyti juk pagrinde priklauso nuo mūsų. T.y. turime duotą aplinką ir turime tą, kurią patys padirbame, mėgindami išgyventi, prasigyventi- gyventi.