...Tarsi mažas pūkuotas ciuciukas besiblaškantis kažkur didelėje, svetimoje erdvėje. Nešinas kažkur nuknistu kaulu, bet nuknistu nežinia kam ir tikrai ne iš alkio.. Eidamas kažkokia kryptimi, darydamas mažai betikslių ėjimų, kartkartėmis pasislėpdamas, bet dažniau tiesiog abejingai dalyvaudamas jį supančiame (gal gražiame) pasaulyje ir tik silpnumo akimirkomis leisdamas sau pasvajoti apie kažkur jo laukiantį šiltą kilimėlį prie durų. Kažkoks keistas laikas. Lyg ir su besikeičiančiais veidais, vaizdais, lyg nestokojantis veiksmo, kartkartėm prisipildantis nerimo, pykčio, laimės, džiugesio, bet dažniau abejingas ir negebantis norėti..
Apie meilę prirašyta tiek eilių, nugulusių dūsaujančių poetų stalčiuose, jai paskirta daugybė ašarų, netekčių, jos garbei paaukota net gyvybių, tik ar kas nors išties žino kam, kokiu tikslu siūlomos tokios didelės aukos? Ir jei tas švenčiausias dalykas yra besotis egoistas, vis reikalaujantis naujos duoklės- kodėl mes vistiek nepaliaujame norėti ką nors mylėti?
Iš tikro, keisti dalykai nutinka tada kai nieko nesitiki- tai gali būt nauja pažintis, gal net meilė. Iš tikro kamuoja kone egzistencinis klausimas- ko reikia žmogui, moteriai? Ar jaustis mylimam (-ai), ar pačiam mylėti kaip kažkada gebėjome ar reikia kažko panašaus į "pasaulių karą" savyje. Kol dar savotiškos patirtys (žinojimai) neįkišo savo smailių ausų, su ketinimu trukdyti kokybiškai gyventi..
Apie ką šis dienoraštis aš nežinau- tai savotiškas išsisakymas to, kas negali likti manyje. Dėl ko reiktų prisigerti arba kitaip laikinai nuo savęs pabėgti...
Kaip liūdna buti gyvuliu, kuriam niekad niekas nėra rinkęs žibuoklių...pagalvotų Pūkuotukas. O aš į tavo dienoraštį atsakyčiau....tai juk fiziologija,be kurios iš tikro mūsų kelyje nebūtų šventės.Ir nebūtinai šiltas kilimėlis prie durų...ir šalta audra -šilumos oazė,jei šalia yra mūsų meilės objektas.
Tačiau kodėl ne visi to trokšta? Arba kodėl turėdami/gavę turime įžūlumo to nepuoselėti/ nesistengti saugoti? Priimdami tai kaip savaime suprantamą dalyką...
Kai turime meilę jos nevertiname ir nesaugome... O kodėl? Ogi todėl, kad dar neturime tokios PATIRTIES. Meilę gauname lyg ir už dyką, lyg ir nieko ji mums nekainavo, manome, kad taip gavinėsime ją visuomet, kai tik norėsime... O vėliau... vėliau, kai pereiname visą praradimų košmarą, kai gyvenimas prikišamai parodo, kad ne viskas, ką gauname už dyka yra nevertinga - štai tada ir įgauname patirties. Tada suvokiame, ką turėjome neįtikėtinai vertingo, ir taip kvailai praradome...
Na gal ne visiems yra tekę patirt rimtų praradimų, bet pamokas gaunam visi. Mano pamokos regis pasiekė kokios penktos klasės lygį, bet iki visiško įsisavinimo dar turiu laiko. Ir noro, be abejo. Žinoma, per tą laiką rasis ir naujų. Galiu pasakyti- blogiau už abejingumą, tam ką gali gauti net klaidų pavidale, nėra nieko.
Nori to visi,Vinigreta.Čia man labai rėžia akį tavo ,,įžūlumo to nepuoselėti".Norėčiau atsakyti klausimu į klausimą,nors tai ir nemandagu: -Kodėl mes norime to,ko neturime ir bėgame nuo to ,ką turime? Pradėkime nuo to,ko neturime.Daug nagrinėjome...... tikslo reikia siekti.O vat štai dviejų žmonių sąjungą tai pražudys,nes atkaklus siekimas iššauks partnerio norą bėgti.Antra- gilus knaisiojimąsis po jausmus prives prie blaškymosi savyje,nerimo,kas vėlgi veda prie chaoso. O kas nori chaotiško žmogaus šalia,kai vietoje to galėtų mėgautis jausmais ir gyvenimu?
Nes bijome. Bijome, jog galbūt nesame verti, bijome, jog tai ne tai ko norime, bijome rezultato nebuvimo. Bet ar nori pasakyti, jog išmintingas (nes besiknaisiojantis po save lygu mąstantis) žmogus neturi teisės į sąjungą?
Vinigreta,va tu pataikei į dešimtuką.Bijo.Ir aš čia šneku šiek tiek iš savo varpinės,nes aš irgi bijau eiti tolyn....lyg ir norėtųsi,bet.... O teisę į chaotiškumą turi visi be išimties,tik ne visiems tai priimtina,dažną partnerį tai vargina ir kelia įtampą.Na,palyginčiau tai su begaliniu santykių aiškinimųsi,kai žmonės aiškinasi...aiškinasi,abu pavargsta,bet reziume-taip ir neišsiaiškina.
Nebent jie aiškintųsi savyje, o į miegamąjį ateitų nurimę, o ne tam, kad nurimti... Ir aš bijau, nes tam tikros patirtys, kažkoks etapas gyvenimo ne poroje veda prie nenoro keisti nustatytą tvarką. Tvarką, kurios nėra, bet nėra ir chaoso. Yra abejingumas. Bet tikrai nesigailiu to kas vyko arba galėjo vykti, arba nevykti. Praeitis nėra man priešas, nes priešas sau esu aš pati.
Zinai... Man taip pasirode, kad skaitydama pajutau kazkokia vidine tustuma Tavyje. ir jokiu budu nesakau, kad tai blogai. Tai i gera. Isivaizduok, tarkim, namu tvarkymasi- viska perziuri, kas nereikalinga ismeti, kas reikalinga- tvarkingai susidelioji, kazka padedi i tolima lentyna, kazka- po ranka... ir kas tada? tada atsiranda daug laisvos, tuscios vietos. Vietos, kuri suteikia daugiau erdves arba pasiruosi priimti kazka naujo. O meile... na, zmogiska meile yra pilna egoizmo- jinai buna patenkinta tada, kai meiles objekta turi salia saves... Ji savinasi. O stai tikra meile nesisavina ir nepavaldi nei laikui, nei atstumui. Tik, zinoma, kai meiles objekto nera salia, visada buna ta savotiska tustuma viduj. Sirdies kertele, skirta tik tam zmogui. Lyg tuscias kambarys, kuriame like visi artimo zmogaus daiktai, kuris visada tvarkomas, priziurimas, nes skirtas tam zmogui. Nes jis laukia to zmogaus.
Na, tau gaunasi mane pajausti. Ne, kol kas aš nieko nepraradau- viskas stabilu, ar bent šis rašinys ne dėl to parašytas; tiesiog vyksmas, kurį stebiu pro abejingumo šydą mane labiau neramina, nei yra naudingas. Naudingas tuo, kad nesiveldama lyg ir apturėčiau mažesnius praradimus. Mane neramina abejingumas. Suverskime kaltę žiemai, o paskui bus matyt... Net mintis, jog prarasiu, nes neteisingai pasirinksiu ėjimo kryptį, manęs nesuvirpina. Pff, daugiau praradimų ar mažiau...
Čia vėlgi Pūkuotuko mintis:Geriausia sužinoti, ko reikia ieškoti, o tada jau pradėti ieškoti.Atrodo naivu,bet argi ne tikra? O ta tuštuma ar ne dėl to,kad aplink vis poros,poros,o kai kas neturi poros?Ne viena,bet vieniša.
Taip..arba kiek kitaip- lyg ir turi porą, bet išties jos neturi. Nes meilė- egoistė, jai reikia buvimo kartu. Būti kartu- kartu užmigti, kartu pabusti, kartu kalti vinį ar skusti bulves. Net pyktis kartu. O ir mylėtis.
Tiesiog kazka labai panasaus ir as isgyvenau. Ir tuo metu jauciausi lyg ir rami, bet lyg ir kazkokioj sumaisty. Atrode, lyg gyvenimas ramus, tylus, bet kazkoks vienspalvis, pilkas. lyg ir viskas gerai, bet lyg ir neramu, kad kazkas negerai, ne taip turi buti. juo labiau, kad jauciasi kazkoks lyg ir psichologinis spaudimas is isores- kazkas diagnozuoja depresija, kazkas nusivylima, skatina kazka daryti, judeti, veikti, siekti, svajoti... O is tiesu viskas cia gerai. Tarkim taip- i siela atejo ziema. sezonas, kai po vasaros ir ziemos ateina ilgu naktu, gilaus miego, sastingio ir jegu sukaupimo naujam pavasariui sezonas. dabar siela- lyg medziai be lapu... Bet po ziemos ateina pavasaris Gamtos harmonija... Butu keista, jei troksdama kad prasidetu vasara, vidurziemy imtum vaikscioti vasarine suknele, basa, begtum i ezera maudytis ar i miska zemuogiu rinkti
Taip, Rasa- geriausi sprendimai kartais gimsta ir per naktį. Regis iš vakaro nežinai kas bus, ko laukti ar ko tikėtis, apie ką svajoti, o kelios valandos padiktuoja gerai atrodančius sprendimus. Matyt reikia prieiti ribą, aišku, geriau, jog ji nebūtų skaudi kam nors, kad galėtumei, žinotumei kur ėjai, tik laikinai buvai pamiršęs...
Taip, tiesos yra, tačiau alkanas irgi kada nors pavalgys. O tada imsis galvoti.. Ir tikrai ne apie kaulą. Taigi, privalu pasotinti visus savo troškimus, nesikertančius su kito norėjimais. O tada pildyti naujus arba ir kito troškimus. Na taip jau gavosi, kad esame mąstančios būtybės ir liaunamės tik mirę arba praradę protą. Irgi sąlyginai...
galaxy- o as manau, kad ir jos teisios, ir Tu teisi. Tiesiog kiekviena busena turi savu pliusu ir savu minusu. Sena patarle sako, kad visur gerai, kur musu nera. yra tiesos. Lygiai taip pat, kaip ir yra tiesos tame, kad visur gerai, kur esame. paprasciau kalbant- kai esi vienisa, tai suteikia savotisko kaifo. kai esi poroj- tai suteikia saugumo ir stabilumo. O jau toliau- musuvertinimas ir pasirinkimas... vat blogai zmonems poroje- issiskiria... O tada kankinasi nuo vienatves ir desperatiskai ieskosi poros. randa, ir paskui vel ilgisi tu laiku, kai gyvenai vienisas... O juk galima ne liudeti del to, ko neturi, o dziaugtis tuo, ka turi dabar. Nes prarades tai ka turi, gailesiesi ir ilgesiesi. Todel, manau, geriausia ne lyginti ka turejai, turi ar gali tureti, o gyventi dziaugiantis tuo gyvenimo etapu, kuriame siuo metu esi. nes kiekvienas etapas mus kazkuo praturtina, kazko pamoko. Ir Gretos isgyvenimai, manau, nei geri nei blogi... tai tiesiog toks gyvenimo etapas. Pas kiekviena savas gyvenimo kelias...
Man labai patiko diskusija- išties norėjau išsikalbėti, išsikalbėjau, gavau patarimų, pati gal ką priverčiau susimąstyt. Judesyje gyvenimas daug įdomesnis, nei sąstingyje, judesyje net ir praradimai švelnesni. Jei jų yra. Manyje praradimų nėr, bet yra pasirinkimai, kurie neišvengiamai atneš ir praradimų. Man arba kitiems.
