Kaime kartais būna facebook‘as. Ne, ne tas, kur visi lyg kalėjime kalbasi, bučiuojasi ir valgo ledus per stiklą, o tikrų tikriausias socialinis tinklas! Facebook‘as kaime būna tada, kai atvažiuoja „parduotuvė ant ratų“. Tuomet iš visų kampų išlenda tie keli vieni nuo kitų pasislėpę žmonės ir ima labai bendrauti. Kalbasi, kalbasi, dzūkiškai, dzūkiškai, akis į akį, veidas į veidą – tikroji veidaknygė! „Parduotuvės ant ratų“ pardavėjas-vairuotojas taip pat prisijungia (sign-in) ir visi kurį laiką netgi pamiršta ko gi čia susirinko. Spokso prekės iš praverto furgono, nesulaukia pirkėjų rankų... Kasos aparato furgone nėra, skaičiuotuvo taip pat. Bet užtat yra skaitliukai iš amžių glūdumos! Iškart pasijunti trumpam patekęs į vaikystę. Niekados nesibaigia kasos juosta ir neišsenka maitinimo elementai. Ant iešmelių suverti skrituliukai slankioja iš amžiaus į amžių – buhalteriškai tiksli atmintis! Vis kita duona, sausainiai, gira vis kitiems žmonėms, o skrituliukai – tie patys. Kas suteiktų mūsų bendrystei šitokio skonio, jei ne viską „rišantis“ Gyvenimo sūrumas? Mūsų gyvenimai išlieka ateinančioms kartoms, nes mes juos nuolatos nedegančių rankraščių induose konservuojame sūdydami nenuspėjamą svorį turinčių žodžių druska. Mes tarsi be atvangos rūpinamės būsima žiema, kurioje jau mūsų nebebus. Bet ne, būsime mes, kur mes pasidėsime?! Per žodį ir žodžiu būsime savo vaikuose ir vaikaičiuose, nors ir ne visada aiškiai suvokiami, apčiuopiami, pačiupinėjami, bet būsime tarsi genai, kurių irgi nejaučiame ir kurių neskauda, tačiau jie niekur nedingsta. Kai „parduotuvė ant ratų“ paskęsta miško gelmėje, socialinis tinklas, veidaknygė, ima irti, skaidytis. Visi išsiskraido į šonus... Tartum lapai. Dalyviai (nariai) atsijungia (sign-out). Iki kito karto. P.S. Girdėjau, kad kartais labai protingi žmonės (truputį protingesni už tuos, kurie tik šiaip protingi) sako: „Jei tavęs nėra facebook‘e, vadinasi tavęs iš viso nėra“. Kaip gera nebūti.
Gera nebūti?O kur būti?Mes gyvename visuomenėje ,o be visuomenės mes-niekas. Žmonės žinodavo,kada atvažiuos autolavkė ir ruošdavosi...plaudavo galvas,išsilygindavo rūbus,moterys pasidažydavo burokėlių sultimis žandus.Na ne kaip į bažnyčią..ten šventesnė vieta,bet panašiai.Alaus mėgėjas,žinoma,ateidavo kaip stovi,a jam dzin...bile alaus gaus. Ir visiems autolavkos atvažiavimas-šventė,kurioje nustatytą valandą namų šeimininkės pripirks maisto ,vyrai gaus ne tik alaus.Visi pabendraus,sudarys sutartis ,pasidalins naujienomis,o paskui ilgai aptarinės ką girdėjo.O dabar????Nė vieno iš jūsų nematau,kai čia ateinu,o kalbuosi su dvasiomis.Kai reikia kitaip pakalbėti,skambinu.Bet tas bendravimas bedvasis,kaip Torpeda sako,medaus laižymas per stiklą,arba ,seksas su prezervatyvu. Aš už autolavkę!
mes taip vadindavom, prisimenu ir į mūsų kaimą kažkada atvažiuodavo..
