Oficialus paaiškinimas yra: Ambicijos [pranc. ambition < lot. ambitio - garbės troškimas], tai savimeilė, puikybė, garbės, pripažinimo siekimas jaučiant savo vertę, išdidumą. O jeigu taip, kodėl dabar žmonės raginami būt ambicingais? Ir išvis aš nesuprantu - ambicijas reikia mažinti ar didinti?
Žinoma,kad didinti,ale ir klausi. Ambicingi žmonės ir pasiekia daug vien dėl savo ambicijų....ant jų ir laikosi pasaulis. O runkelis ką....jis neturi ambicijų ir visi ant jo gali joti,o jis dar skriaudėjui į užpakalį pabučiuos.Prisimenu mokyklą,tai klasėje buvo toks aukštaūgis,gražus berniukas,bet visi mažiukai jam galvą vaškuodavo su žvake,kai tėvas jam nukirpdavo plaukus plikai už blogus pažymius.Kiti užpakalį spardydavo,dar kiti apspjaudavo.O jis ką...neišpasakyto nuolankumo.Mano akimis jo gyvenimas mokykloje buvo košmariškas,o gal jam gerai?
Na, čia ir aprašei. Tai gal tėvas buvo kaltas, kad plaukus nukirpdavo? O gal jis šiaip be orentacijos buvo, kad ir pažymiai prasti? Galvoju dabar kas būtų buvę, jei jis būtų ne nuolankus, jei būtų išspardęs kitus berniukus? Bet ar būtų vienas pajėgęs visus? O jei ir pajėgęs, tai tų vaikų tėvai būtų skundęsi, ir jam jau visai riesta gal būtų buvę? Kažkaip galvoju, kad negali visi būt vienodai stiprūs pagal bet kokius kriterijus. Jei silpnesnis bus ambicingas, jis visai pražus.
Galakse,paauglystėje santykių aiškinimąsis-nuolatinis dalykas.Tie,kurie duodano atgal,eidavo suburbuliuotom nosim,bet juos kažkaip gerbėm,o jį niekino visi be išimties.O juk tokiame amžiuje visi norėjo būti ,,krūti" ,kad juos gerbtų. Nors šiaip gyvenime tokie kažko pasiekia.Na tokie...prisitaikėliai.
Na garsiai nesakysiu,kažkaip lyg ir nepadoru,o ir nukrypom nuo temos. O man įdomu žvejo ambicijos,kai jis auksinės žuvelės prašė vis daugiau ir daugiau,o liko prie sudužusios geldos.Kodėl mes nejaučiame ribos iki kiek galime šokti...kodėl nejaučiame savo galimybių ribos?Jei jaustume,tai nebūtų ir nusivylimų dėl neperšoktos kartelės. Pažinojau merginą,kuri nesidomėjo beveik niekuo,nes jos ambicijos buvo nukreiptos į daktarinę,o kai apsigynė,ją apstulbino tuštuma...aplink nei vyro,nei vaikų,nei draugų.Tai,matyt,buvo toks šokas,kad ji disertaciją padėjo ant stalo,nuėjo ant tilto(gyveno bendrabutyje prie pat) ir nušoko nuo tilto žemyn ant geležinkelio bėgių.Nepažinojau jos tėvų,tik man kyla įtarimas,kad tėvai jai buvo įkalę...mokykis -tai svarbiausia.
Žinai,Dalmara,kai nusižudo pažįstamas ar pažįstamas tik iš televizijos(Šapranauskas),mes suglumstame...na ko gi jiems trūko?Betgi vis kažkas ten yra,ko mes nematome,nes tai yra už mūsų suvokimo ribos.
Na yra ir dalis godumo,bet bajoru būti -tai ambicijos būti ponu,o ne kokiu nusmurgusiu žveju,kaip ir mūsų noras būti viršininku,kurį mes vadiname karjera.Juk tai noras ne padaryti daugiau o valdyti kitus,t.y. būti viršesniu.Leninas komunizmo vizijoje matė lygybę,bet kažin,ar tai įmanoma?
Tai gal tėvas buvo kaltas, kad plaukus nukirpdavo? O gal jis šiaip be orentacijos buvo, kad ir pažymiai prasti? Galvoju dabar kas būtų buvę, jei jis būtų ne nuolankus, jei būtų išspardęs kitus berniukus? Bet ar būtų vienas pajėgęs visus? O jei ir pajėgęs, tai tų vaikų tėvai būtų skundęsi, ir jam jau visai riesta gal būtų buvę? 
