Ir taip – važiuojame į buvusių Netlogiečių „tūsą“... Viskas vyks nuostabioje aplinkoje: pas Beatą prie Rubikių ežero. Pasakiški vaizdai, šauni šeimininkė. Jau ne pirmas susitikimas, daugelis jau pažįstami realiai. Kadangi pati, savo mašina taip toli važiuoti nesiryžtu, tai sutarėm su drauge, (beje, irgi internetine, bet tapusia realia ir labai nuoširdžia) iš kito miesto, kad aš atvažiuosiu autobusu iki jos ir toliau važiuosime jos mašina... Dar prisijungė viena miela moteriškaitė iš Žemaitijos. Susitikom. Žvėriškai karšta... Nutarėm apsipirkti čia pat, o ne Anykščiuose, kaip iš pradžių manėme. O dar ir įpareigojimą turėjome įvykdyti – nupirkti dyyyydelį arbūzą vieno prieteliaus vardu ( kadangi jis žadėjo atvaryti į susitikimą dviračiu, tai tikrai jokiu būdu nebūt galėjęs šį guzulą atvežti). Įvarom visos trys į IKI prekybos centrą. Arbūzų prikrauta visa stirta... o dar ir nuolaida labai smagi. Nutariam, kad pasiimsim tą „sviedinuką“ išeidamos, kai būsim jau visą kitą susikrovusios į vežimaitį. Gerą pusvalandį prasiblaškėm po prekybinę salę, kol visko prisikrovėme. Ir dar tiek pat laiko, kol atstovėjome eilę prie kasos... Fuuuu... prakaitas žliaugia.....baigta, pagaliau sėdam į mašiną, įjungiam kondicionierių ir važiuojam.... Staiga, pavažiavus jau geroką miesto gabaliuką, mūsų vairuotoja burbteli: „grįžtam“... Kas, kodėl – išpūčiam akis. „Arbūzą gi pamiršom!“ Uch, tiksliai! Vėl išlipam į beveik jau suskystėjusį nuo karščio orą... Žemaitukę paliekame laukti, o mes su draugyte varomės arbūzo. Priėjome prie gražiai sukrautų ir meiliai mums mirksinčių dryžuotų kamuoliu stirtos.... Išsirenkam mums mieliausiąjį ir draugytė, išdidžiai atkišusi jį į priekį, žygiuoja prie kasos. Staiga matau, kaip ji susvyruoja, šūkteli, bando remtis į lentynas su įvairiais puodais-bliūdais, jie lekia į šalis... bandau sugriebti griūvančią draugę... girdisi baisus triukšmas... viskas.... ji jau ant grindų... Sekundę bandau suvokti kas atsitiko.... matau priekyje stovinčią pasimetusią moteriškę, kurios vežimėlis pargriuvęs, o visos jos prekės ant grindų... Išgirstu verkiančią draugę... padedu jai atsikelti, ji sriūbaudama bėga už lentynų ir kukčioja... „Kas, mieloji, atsitiko?“ Ji parodo kojų abu didžiuosius numuštus pirštus, vienas net šiek tiek kraujuoja.... Vargšiukė... „Užlipau ant priekyje vežamo vežimėlio, šis virto ir trenkė metaliniu rėmu per pirštus“ – paaiškino. „Per arbūzą nemačiau kelio“- jau šiek tiek apsiraminus paaiškino... Atsisukau į salę – tur būt arbūzas, kažkur ištižęs guli... Ogi ne! Jis, gražuolis, nekaltu veideliu mirksi vidury salės… neskilo, neištižo…. Bet ne jis vienas puikuojasi ant grindų: mėtosi keli bliūdai-puodai. Ačiū die, plastmasiniai. Greit surenku juos visus, sudedu į lentynas, čiumpu nelaimingąjį arbūzą ir grįžtu už lentynų. Draugės skausmas jau šiek tiek atlėgo, ji net šyptelėjo lemtingąjam arbūzui ir…. nupėdinom prie kasos. Kadangi sutarėm, kad už viską moku aš, likau laukti eilutėje prie kasos. Kai, galų gale, buvo viskas sutvarkyta, praėjau kasą, ėmiau dairytis, kur gi tos mano mergicos dingo. Aha, matau – nukentėjusioji jau stovi gretimoje parduotuvėje apsirėdžius nuostabia suknele... Gražuuu... Na, sakau, perki? Ji stovi ir įdėmiai žiūri į savo atvaizdą veidrodyje... „Ne“- trumpai-drūtai tarsteli ir dingsta persirengimo kabinoje. Pagaliau grįžtame prie mašinos. „Ei, o kur raktas?“ Visos trys stovime sustingusios. „Gal, kai griuvau, jis nulėkė kažkur po lentynomis“... Atiduodam arbūzą mūsų trečiajai ir tekinos vėl neriame pro kasas atgal... Mano galvoje jau rezgasi planas, ką gi reikės daryti, kaip nuvyksime pas Beatą... ech... jei nerasime, tai čia ir bus mūsų „tūso“ galas... Atlėkusios į įvykio vieta dairomės į visas puses... nėėėrr... Reik pažiūrėt po lentynomis... O jos, kad jas bala, labai jau prie pat žemės... Ir ką gi daryti – klaupiuosi ant kelių (vargšės mano šviesiosios kelnės!), galvą dedu ant grindų ir bandau kažką pamatyti (vaizdelis superinis – gana solidi dama, vidury parduotuvės iškėlusi užupakalį į viršų klupi ir kakta daužo grindis...)... Nėėėrr.... Tada draugytė sako – o gal tas raktas nuskrido į tos moters vežimą-krepšį. Strykteliu ir maunu prie kasų paklausinėti kasininkių, ar kas negražino mašinos rakto. Nea – visos purto galvas... Staiga draugytė kažką šūkteli, iškelia rodomąjį pirštą į viršų ir, garsiai niurnėdama „raktas, raktas“, neria pro kasas... Aš, išpūtusi akis, vos spėju iš paskos! Tada jau ir man topteli – gal persirengimo kabinoje paliko... Akurat! Pardavėja jau iš tolo šaukia: „Ten... ten, ant stalo!“ Viskas. Viskas atsileido... prakaitas atsiminė varvėti... kojas pakirto... Sudribome ant mašinos sėdynių ir... ėmėme kvatotis! Ot tai nuotykis, ot tai arbūzas! O jis, lyg niekur nieko, pūpso sau ant užpakalinės sėdynės ir linksmai mums merkia akį!
Tina, ar tu čia rimtai, ar padarei copy iš kažkur? Kažkaip negirdėjau apie Net'logiečių susiėjimus. Iš viso Net'logas mirė, nes norėjo geriau - susijungė su TWOO, bet prarado pusę narių. Kai pamačiau, kad reikia jau jungtis per TWOO, tai nusispjoviau ir nebeinu. Kiti sako, kad taip pat nebeina. TWOO suktumas beribis. Jei jau papuolėi į jų tinklus, tai šakės, visus jūsų draugus, pažįstamus, kam davėte pašto adresą ar kam rašėte, užvers visus jūsų pasiūlymais jungtis be jūsų žinios. O jūs aiškinsitės, kad nesate kupranugariai. Man tai šlykštu. O į temą, tai aš visiškai nesistebiu. Mergiotės, juk mes jau gerokai padėvėtos ir smegenai nebeveikia....greit išėjusios neberasim kaip grįžti namo. O jums nebūna , kad ieškote akinių, o jie - ant galvos? Paslepiate pinigus ir pačios neberandate?
DŽEIN, visą tai kuo tikriausias nutikimas... Aš puikiai žinau, kad Netlogo jau nebėra ir viską žinau apie tą ŠLYKŠTYNĘ Twoo... Bet BUVUSIŲ netlogiečių susitikimas buvo. Jau antras. Tik nedidelės draugų grupelės. Su daugeliu esame realiai pažįstami ir toliau bendraujame Pokalbiai.net arba Facebook'e... Arba telefonais... Buvo tikrai šaunus susitikimas, mieli, geri, draugiški žmonės... Beje, pasakojime (nutikime) ne ten akcentus skaitydami sudėjot - juk esmė kritimas, ieškojimas, o ne užmaršumas... Taip, tai buvo visai nejuokinga, bet paskui... jau po viso streso - kvatojomės iki ašarų... o jau kai pasakojom chebrai - irgi žviegėm iki negaliu... Tai va.
O ką...ar neįdomu? Juk tai atrakcija. Žinoma, stresas ne į sveikatą, bet pliusas - gera nuotaika gal net kelioms savaitėms, o dar ir anūkams papasakos. Jei taip per dažnai- tai jau skleroza, bet juk ir nedurnam pasitaiko
Va, net nežinojau, kad yra tokia svetainė. O Agats tai jau tikrai tavo simpatija, kad tu jį vis atsimeni. Bet nieko nuostabaus, juk nesveikus žmones iš visur išpirdolina...jų nori nebent tie, kurie mėgsta destrukciją.
O aš jau taip jam ir pasakiau, tai zebros grupėje atsirado tokia, kuri išsigando, kad jį vilioju. Eina sau, kaip su juo visoks brudas išlenda į paviršių... Pvz. Agatas rašo kaip man dantis išmals, o jo gerbėja laksto iš paskos ir laikina.
Nebūk mažas vaikas. Su kažkuom prasidėjusi, tampi potencialia auka. Nuėjusi į mišką aš neglostysiu briedžio,- jis turi ragus, pamačiusi krūvelę su tualetinio popieriaus gabaliuku ant viršaus, jos neknaisiosiu pirštu ir tikrai neimsiu iš laužo degančių anglių, nes visa tai susiję su pavojumi. Taip ir su tokiais žmonėmis. Kitam patinka pavojai, destrukcija ar intriga....
Bažnyčioje šiaip niekas nesimuša, bet nelabai protingam visur blogai. Tai pačiai klasei priklauso ir ,,Biednas, nes kvailas, ir kvailas, nes - biednas. Ir abi patarlės labai teisingos. Mes daug metų buvome mokomi iš taško A pastumti daiktą į tašką B, t.y. nereikėjo daug galvoti ir mūsų galvoje smegenų dalis atfofuota. Turtingose šalyse, vaikas jau nuo mažumės yra mokomas biznio, nors tėvai ir turtingi, todėl jo smegenys vystosi sparčiau, nei mūsų. O dar blogiau darome tie tėvai, kurie, saugodami savo ,,aukselį", viską daro ir galvoja už jį, kad tik nebūtų jam per sunku. Deja, taip išauginame proto invalidą
Kažkaip dabarpagalvojau apie tuos turtingų, t.y. biznį darančių tėvų aukselius. Tiksliau, apie tokių gerai pažįstamų. Ir neatitikimas gaunasi - smegenys prastai funkcionuoja, mokytis be "kūrybinių" pertraukų ir be pinigų nesugeba, bet turėt pinigų ir pvz. tik gautas teises iškart pragert sugeba. Tai kaip čia išeitų?
Nu jo..mes labai mėgstam būti idealistais ir rėkiam, kad ne piniguose laimė. Deja, gyvenimas rodo priešingai- net sveikata priklauso nuo pinigų ir prižiūrint sveikatą , ir gydantis. Nukainotu šlamštu maitinkis ir turėsi maišą ligų. Galaxy, mes kalbame apie daugumą, o tų, prageriančių teises ir pan. yra tik sauja. Nėra vieno recepto , kad tiktų visiems. Tiesa, būna subalansuotų vyrams, bet tinkančių ir moterims.
Komentuoti gali tik registruoti vartotojai. [ Registracija | Įeiti ]
gerai, kas gerai baigėsi 
