... Kalbėk apie meilę. Kalbėk apie meilę tėvui ir motinai, vaikams – savo ir svetimiems. Kalbėk apie meilę nekaltumo stebuklui, nes tik vaikystėje žmogaus ir gamtos nekaltumas yra tapatus.

Kalbėk apie meilę senatvei, nes išeinantis žmogus yra graudus kaip ruduo, kuris žino, kad pavasarį savęs nebeatpažins.

Kalbėdama apie savo tėvą, kalbėk jiems ir apie jų tėvus, nes kiekviena širdis pažįsta tik savo tėvą. Tegul tavo žodžiais jie išsako, kas galbūt juose susikaupę, bet tarp sielos ir sąmonės neberanda auksinių durelių išeiti. Kai jie girdės tavo žodžius, galbūt jais prabils į savo tėvus ir galbūt kam nors tai bus pirmas kartas, kada seno žmogaus akyse suspindės džiaugsmo šviesa, ir ji apšvies dalį kelio nueito patamsyje.

Kalbėk jiems apie savo motiną, kad viena pusė pasaulio suprastų, jog kita pusė – yra tik motinos.

Pasakyk jiems, kad pasaulis priklauso ne vyrams ir moterims, bet tėvams ir motinoms, nes kiekvienas iš mūsų yra arba tėvas, arba motina, ir jeigu ta paskirtis lieka nerealizuota, vadinasi visatoje įvyko kažkokia katastrofa.

Net kol esame maži, jau esame arba tėvai, arba motinos, nors dar ir nesubrendę, nes tam esame atsiųsti į šį pasaulį.

Net jei liekame vieniši ir esame atsiskyrėliai, – vis tiek esame arba tėvai, arba motinos.

Ir kai tu pamaitinsi jų sudiržusias širdis meile, – visi jie bus tavo vaikai, nes kaip ir dvasinė tėvystė, yra ir dvasinė motinystė.

Tad kalbėk jiems apie savo tėvą, o jų širdys kalbės pasauliui apie savuosius.

Jeigu kas nors iš tavęs pasijuoks ar pasityčios, žinok – tai blogis paliko savo pasalą tavo kelyje į priekį ir jis puola dabar tai, kas tavyje švenčiausia.

Jei kas nors sakys, – tai egzaltuota, žinok – materija sustingdė jų protus, tai materijos sąstingis, ir reikės daug širdies šilumos, kol jį atšildysi. Jie nebejaučia širdimi ir jų protai nebepriima širdies realybės. Jie materijos kaliniai ir kasdien vis labiau jais tampa.

Jei kas nors sakys, – tai agresyvu, tai primetimas vienintelio požiūrio į pasaulį ir jo reiškinius, o mes norime turėti ir kitą, žinok – blogis, puolantis juos ir slapta patarinėjantis, pajuto rimtą pavojų ir dabar šaukiasi demokratijos. Tačiau demokratija – kelias žemiausiems užimti pasaulio viršų. O teokratija – kelias aukščiausiems pasiekti žemiausius, juos mylėti ir užauginti.

Todėl kalbėk jiems apie tėvą... Pro memoria...

Kalbėk nebijodamas apnuoginti savo minties ištakų. Nes tavo mintis ateina iš beveik abstrakčių dalykų – iš debesų spalvos, jų judėjimo, besikeičiančių formų, iš rytmečio garsų.

Tavo sielos atminties radarai ją pagauna kosmose nakties tylai liejantis į žemę, atranda nežinomuose matavimuose, kur ji egzistuoja gal kaip forma, o gal kaip reiškinys, atpažįsta fluiduose, kurie liejasi iš žmogaus į žmogų...

Tavo mintis dažnai kyla ne iš trimačio pasaulio, o iš jutimų, kurie atsiveria sąmonei kaip kolektyvinės žmonijos atminties išraiška, – nebijok, kai tai virsta mintimi. Versk ją metaforų kalba, ir tegul ji eina asociacijų keliais į žmones, kad pasiliktų juose amžinai.

Siųsk jiems savo mintis kaip laiškus ir nebijok būti savimi. Tu nieko nenuskriausi, tik kam nors pasaulio horizontas pasislinks toliau, atidengdamas iki tol neregėtas žmogaus būties paslapčių panoramas.

(V.Jasukaitytė - ištrauka)