Nežinau,bet kartais, galbūt, per daug minčių, minčių apie viską :"kas būtų, jei būtų atsitikę vienaip ar kitaip?" , "kas būtų, jei būtum sutikusi ne tą, o kitą žmogų?", kas būtų, jei gyventum visai kitoje pasaulio vietoje?Ar pažinotum visai kitus žmones?Ar būtum visai kitoks?", "kas būtų, jei nebūtum įsimylėjusi ar įsimylėjęs šito žmogaus?Ar tu būtum sutikusi/sutikęs kitą?Ar tavo gyvenimo tėkmė būtų pakrypusi visai kita linkme?"Kiek daug klausimų ir visuose tas "Jei"... Tos įkyrios mintys, lyg koks painus voratinklis, iš kurio neįmanoma pasprukti, sučiumpa jausmus, neleidžia jiems plėtotis.Jie lieka tavy, tarsi skaniausia uogienė, kurią laikysi ligi pat tos dienos, kol nebeliks nieko kto, tik pagalvoti:"Tiek to...Per ilgai save kankinau, atėjo metas ir pasilepinti..."
Kartais, galbūt, per daug skubėjimo.Skubėjimo į nebūtį, skubėjimo į neapčiuopiamą erdvę ir nesuskaičiuojamą laiką...Tartum, turėtum tikslą, kuo greičiau pasiekti vienokią ar kitokią vietą, bet staiga pabundi iš apėmusio transo ir supranti, jog atsidūrei ties "NIEKIENO" riba, ir visos tavo pastangos nuėjo šuniui ant uodegos...
Kartais, galbūt, per daug triukšmo: gąsdinančio, įgristančio, priverčiančio atsigręžti, kruptelėti, užsikimšti ausis arba, tiesiog, nereaguoti, apsimesti, jog nieko negirdi, nors iš tikrųjų norisi sušukti, jog liautųsi ir užsičiauptų...Per daug kalbų, juoko, ašarų, šauksmų ir jokios tave guodžiančios ramybės...
Kartais, galbūt, per daug prisilietimų: skubotų, neapgalvotų, neblaivių, žeidžiančių, per daug meilikaujančių, prisikaupusių pykčio, su paslėptu tikslu ar, tiesiog, bereikšmių...
Galbūt, mums kartais per daug savęs pačių: per daug savo charakterio, savo asmenybės, minčių, jausmų, savo kūno...Kartais, tiesiog, norime pabėgti nuo savęs, apsimesti kuo nors kitu, kad tik gyvenimas būtų laimingesnis ir paprastesnis... Bet gyvenimas....Na, jis tikrai įdomi, kasdieninė staigmena, ir nereikia jo švaistyti veltui, kad ir kaip viskas pabostų....
***
Kartais reikia apsimesti herojumu ar superdidvyriu, kad tik išgelbėtum savo paties gyvenimą...
Nesupratau...kas gi trukdo tau apsimesti kuo kitu?Internetas -gerausia terpė...gali būti dainininke,aktore,šokėja ,ministriene,netgi kitos lyties arba net ono. O tie ,visą savo laiką besikapstantys savyje,norintys virsti iš kengūros į ėriuką pagal kitų pageidavimus...lyg turėtų mazochistinių polinkių.Manau,kad viskas matuojama jausmais..jei tu gerai jautiesi ,tai ir esi laimingas.O juk mūsų metai,pragyventi šiame pasaulyje,ir matuojami laimingomis valandomis.Visa kita-šiukšlynas ir nereikalingas balastas. Sakysite,o koks psichinių ligonių gyvenimas?Jei jam gerai,tai valio...ir ne bobučių reikalas,jei joms kitaip atrodo.
"Вы не можете ничего поделать с длиной вашей жизни, но можете сделать многое с её шириной и глубиной." - Архимед siandien uzkliuvo akis, kazkaip i tema pasirode... taigi linkiu kokybes ir nustoti virti savyje, zinau, kad tai nelengva, bet kartais pavyksta kad dazniau tu kartu butu, tegu tai ateina, kaip zinojimas, kaip atsakymai, kaip nusvytimas (oho, kad leptelejau, beveik paciai patiko)
Matai,Akmenėli,Archimedas,panardinęs kūną į vandenį pamatė,kad vandens išsiliejo būtent tiek,kiek vietos užėmė kūnas.Bet jis nepagalvojo,kad išsiliejęs vanduo galėjo palaistyti žemę aplink vonią.Toje žemėje pradėjo augti gėlytės (arba piktžolės),kurios tęsė seriją kitų veiksmų..t.y. ilgino gyvenimą,kaip mes ilginame savo vaikais ir anūkais. O tuo ,,virimu" mes nepratęsiame savo gyvenimo?Ir dar kaip.Štai verdame,verdame ir gauname ligą,nes labai daug kas priklauso nuo streso hormonų.Vadinasi tuo virimu kaip tik sutrumpinome savo gyvenimą. Daktaras vos ne kiekvienam pacientui sako...nesinervuokite.O gal man kas galėtų pasakyti,kaip tą padaryti?
Nežinau... anksčiau savo gyvenime turėjau daug visko: ir minčių, svajonių, siekių, planų... Bet paskutiniu metu tik laukimas ir tiek. Bet žmogus sudėtingas padaras. Net ir nevilty, vistiek dar renčia tvorą, pjauna žolę, balina medelius, ruošia malkas žiemai. Kai tos žiemos galbūt jau nebesulauks.
Jei kažkada mirsime,tai dar nereiškia,kad neturime valgyti,praustis,nors niekaip negalime susitaikyti su mintimi,kad teks išeiti.O blogiausia-nebėra polėkių.Jei jaunam viskas priešakyje ir vilioja horizontas savo nežinomybe,tai senesnis jau supranta-tų nuostabių horizontų jau nebebus.Galime bandyti apsimesti,kad viskas dar priešakyje,deja.... Ir tampi ramesnis,smulkios gyvenimo negandos,pletkų reikšmė kas ką pasakė....juk tai pasidaro taip nereikšminga.Jei tą suprastume 18-os ,gyvenimas taptų daug paprastesnis.
Internetas -gerausia terpė...gali būti dainininke,aktore,šokėja ,ministriene,netgi kitos lyties arba net ono. 
kad dazniau tu kartu butu, tegu tai ateina, kaip zinojimas, kaip atsakymai, kaip nusvytimas (oho, kad leptelejau, beveik paciai patiko) 
