radau parašytą dienoraštį apie subobėjimą. Jame autorė stebėjosi kaip galima subobėti subobėjimu laikydama sustorėjimą. O jūs kaip manot, kas yra tas subobėjimas ir kaip jis krenta į akis? Sakyčiau, čia aktuali tema turėtų būt visoms, kurios nenori visai jaunos mirt. (o visi galit neskaityt, jei nenorit)
Hm... Nieko sau... Neprisiruošiu ta tema dienoraščio vienoj vietoj (žinai kurioj) parašyti, o galvoj jau seniai jis gatavas sukasi... Šiaip tema plati.... Visų pirma, man tai- ne išvaizda. pažįstu ir žinau ne vieną netgi labai apkūnią, bet labai jaunatvišką, smagią , menišką moteriškę/merginą. Subobėjimas visų pirma vyksta galvoje. Mąstyme, psaulėžiūroj, pasaulėjautoj. O tada atsispindi išorėj- apsirengime, šukuosenoj, elgesy. Yra nemažai jaunų, lieknų bobų beje, vyrų-bobų irgi tai mąstymas be jokio progreso, neimlumas jokioms naujovėms, kažkoks "pelkės" sindromas, kai žmogus lyg ežeras užsistovi- nei į jį įteka, nei iš jo išteka joks upelis ar šaltinis- tada jis prarūgsta ir virsta pelke. O tas išvaizdos bobiškumas kartais mane stebina: atrodytų simpatiška moteris, gan jauna, o kai pasirenka drabužius, šukuoseną, tai tampa bobų boba... kam save taip sendint anksčiau laiko- nesuprantu
O aš toj vietoj jau iškart norėjau rašyti, kai tik pamačiau aną dienoraštį, bet neišdrįsau, nes man pasirodė, kad parašė pati bobiškiausia virtuali pažįstama. Nors kaip tada internete? vat tos išvaizdos, kuri eina iš vidaus, mes ir nematom.
jeigu atvirai, tai nelabai supratau, apie ką kalbi, nes aš Zebroj jau gal savaitė net pasijungusi nebuvau. Tiesiog jei rašau kokį dienoraštį- rašau ten. O jeigu Tu apie kažką konkretaus, tai atleisk, nežinau apie ką, nes neskaičiau ir iš užuominų nelabai suprantu. Aš apie bobiškumą norėjau jau senokai rašyti dienoraštį... Apie tai, kodėl moterys subobėja ir kaip rast balansą tarp subobėjimo ir kito kraštutinumo- komiško dirbtinio "jaunatviškumo". nes teko ne kartą kalbėtis su vyrais, kurie net bendraut nenori su moterimis virš 45 metų, sako, kad jos vos ne visos vienodos- subobėję... Klimaksinės...netgi pasakojo kas tai yra ir kaip tai atrodo... Na, o kadangi mano meteliai panašūs, man asmeniškai tai aktuali tema... nesusijusi su apkūnumu visiškai... vadinasi, ir mano komentaras dienoraštyje buvo visai ne į temą...
Ne, aš ne apie dabar, aš kur kas seniau ir ne šiemet skaičiau. Šiandien prisiminiau tik tą "bobiškumą". O kaip tie vyrai sako? Jau man net smalsu pasidarė ir juk iš tikro besistengdama atrodyt jaunai, atkreipi dėmesį į savo amžių.
Iš viso jūsų pokalbio supratau,kad Kiemeliai neverti Liros dienoraščio,o Galaxy tempia viską,ką randa Zebroje Nuėjau į Liros kiemą ir ....tik 4 per šitiek metų parašyti jos dienoraščiai.Sodoma ir Gomora!Tai mes jau pamestinukai. O Galaxy šaunuolė..namo reikia tempti viską,bet ne iš namų..visi geri šeimininkai tą daro Dabar į temą: Tik jau nežvairuokit,aš visai nesu subobėjusi,nors jums iš pašalės geriau matyti,bet aš neprisipažinsiu net jei man padus svilintumėt lygintuvu.Ir man negera,kai matau išoriškai jauną ,bet subobėjusią moterį.O kaip išoriškai nesubobėti?Žinoma,rūbai,šukuosena ir batai.Kaip pavyzdys man ką tik mirusi Matijošaitienė ...iš jos buvo ko pasimokyti. ir nemanau,kad jai buvo reikalingi dizaineriai. Vidiniai požymiai-tai kai moteris nebešneka apie nieką kitą,tik ką po kiek pirko,kur gavo pigiau,ką išvirė valgyti ir ...tuom viskas baigiasi.Spektaklis,koncertas,knyga?Na kam to reikia...ha..ha..ha...
Dzein- o dabar nueik į Zebrą paskaičiuok, kiek per tą laiką ten dienoraščių parašiau Turbūt dar mažiau Nors objektyviausia būtų parašytus komentarus skaičiuoti Šiaip tai dar reikėtų nueiti į netlogą , Feisbuką, Lietuvos Rytą ir ten veiklą patikrinti, nes Zebra nėra kažkuo išskirtinė... Nei kad jai kažkokį išskirtinį dėmesį Kiemeliuose skirti, nei kad ten visi registruotis ir rašyti bėgtume... Aš bijau detalizuoti bobiškumą, nes bijau, kad daug kas ims ir sau pritaikys. bet va Dzein gerai pasakė- kai temos ir pokalbiai labai labai riboti ir neperžengia tam tikrų ribų. Pati tema apie maisto gaminimą, buitį nėra bloga, bet jeigu žmogus toliau nemato, tai... kaip kažkas taikliai pavadino tai "vištos gyvenimu": visas gyvenimas kapstantis po žemę slieko ieškant, akių daugiau į nieką nepakeliant
O ko čia bijoti,Lira?Apie mane galite rašyti nuo ryto iki vakaro ir nagrinėti kiekvieną kauliuką...tai bent jausiuosi gyva.Kai jau nebekalba,va tada jau blogai,nes nebesi visuomenėje,o mes be visuomenės-niekas. Aš jei net prisitaikyčiau sau,tai neprisipažinčiau. Bet einam toliau...ar pastebėjote,kad batelių kulnelis mažėja proporcingai daugėjant metų skaičiui?O mažėja dėl pėdos kaulų stabarėjimo.Sakysite,dabar madoje žemi kulniukai,bet padėvėta moteris su aukštakulniais visai kitaip atrodo....na ne dama ir psio... O kur matėte,kad pagyvenusi moteris ,,plauktų" kaip gulbė?Didelių pastangų dėka galima pakoreguoti,bet nedaug. Chi..chi...čia neseniai aš pasižiūrėjau į savo metų diedą-bendramokslį.Apšąlau iš nustebimo.Taigi lygiai taip pat ir kiti žiūri į mane!Vyrai,neskaitykit,šis diaras subalansuotas moterims ir netinka vyrams.
Dzein, vos nepaspringau iš juoko valgydama, kad "namo reikia tempti viską,bet ne iš namų". Be to aš ir nepasakiau kuri zebroje buvo parašius tokį dienoraštį. Ir viskas taip, tai taip, bet prisiminiau kaip pasijaučiau kartą tarp bobų pataikius, kai nuėjau į Koršunovo spektaklį. O gal kaip tarp nevykusių snobių, nesupratau, nes labai jau norėjo tuo pasididžiuot. Tada jau mažiau bobos jos būtų buvę, jei po darbo nueitų 'muilo operų' žiūrėt. Ir ta tema dar vieną tikrą anekdotą papasakosiu (zebroj turbūt kažkada rašiau, o čia ne). Mano draugė tada dirbo knygyne ir papasakojo kokia moteris (boba) buvo pas ją atėjusi. Tiksliau, ne kokia, o ko. Mat atėjusi pasakė: "patarkit kokią knygą perskaityti, kad būčiau inteligentiškesnė". Tai dabar galvoju, kad tą bobiškumą sunku man pagaut. Vis tiek ne visada aišku kada jau boba.
Lira, bet ir jauna gali kaip višta kapstytis arba kaip višta gaidžio ieškot. Bet vistiek ji višta - sena ar jauna. :)O bobomis vistik laikome vyresnes. ir tai nėra gražus žodis.
pirmiausia norėčiau issiaiškinti nuo kelerių metų moteris skaitosi pagyvenusi? aš pvz. dar vaikštau susrišusi plaukus i bizas tai aš jau vapščie suvaikėjus? nespėjau nei pagyventi?
pagyvenusi moteirs..bjauriai skamba.. mano kolegė, kaip aš ją vadinu kambariokė, darbe sėdi priešais mane.. Jai 52 m. turi keturis anūkus.... bet niekaip aš jos nepavadinčiau pagyvenusia...
karta teko vaziuoti su pora , jiems virs septyniasdesimt kazkur, labai mieli bendraujanti zmones..isikalbejome aplamai apie gyvenima ir siaip apie viska... ta ponia ir sako:mes pagyvene zmones..tikrai neatsisakom nei teatro, ir i kina nueinam.. tai pagyvenes..nuo kadu skaitosi?
Aš pagyvenus moteris. O kas čia blogo... Jau kažkiek pagyvenau... būtų keista, jeigu tokio amžiaus sulaukusi, sakyčiau, kad aš dar visai negyvenusi Bent jau iki pusės gyvenimo pagyvenau Nes jeigu aš dar nepagyvenusi, tai kada gyvensiu? O jeigu, blyn, taip ir mirsiu nespėjusi pagyventi?
Aga,aš irgi dar nespėjau pagyventi.Na esmėje-sau.Vis kažkam kažko reikėjo,dėl kažko stengeisi.Bet jei nepagyvenai,tai jau ir nebepagyvensi,nes galimybės stipriai apriboja poreikius arba galimybių iš viso nelieka.Iš kartos į kartą visi pagyvenę moko ir moko....vaikai,gyvenkite,kol jauni,bet vaikai jiems sako...susikiškite savo patirtį ten,kur nesueina. Dabar pereikime prie pensininkų.Aš vis pagalvoju....o kai būsiu pensijoje,tai turėsiu laiko pasisiūti sau kažką madingo,ne bobiško,lakstysiu pas kirpėjas ir tikrai nevaikščiosiu kaip tos storos ,,bobos".Ha...ha...tik dabar pradedu suprasti,kad tai girto zuikio svajonė ir senolių patirtis,matyt,buvo teisinga. Visų pirma iš tos savo pensijos tu nieko nebegali sau leisti ir eini pas kirpėją už 25 Lt.Madingas kokybiškas rūbas?Aha...užsidirbsiu.Nu nea...juk tavęs niekas į darbą nebepriims,nes velkiesi kaip senas kuinas!Gražūs aukštakulniai bateliai?Ha..gi jau kaulai sustabarėję ir nebepaeini su jais. Štai ir atrodo pensininkės kaip pensininkės...dukrų atlikusiais rūbais arba su tuo pačiu paltu 10 metų...ir sukasi gyvenimas ratu iš kartos į kartą.
Tai išvada, kad ne iš gero gyvenimo moterys subobėja? Bet dabar galvoju... ogi vienuolės. Jos tai ne bobos, tikriausiai ir nesubobėja (nors pažįstu mano metų vienuolę labai plačiu užpakaliu, jei storumas padeda bobėt), bent niekas nevadina bobomis, jei pažįsta. Ir ko aš nėjau į tą vienuolyną?
Na, Dzein, bobiskumas ne pinigais matuojamas... Duok bobai daug pinigu- ji vistiek liks boba. O daug jaunu seimu, zmoniu gyvena galedami skirt sau dar maziau pinigu nei cia pavardinai, bet niekas nepasakys, kad jie subobeje ar sudiedeje... na, as einu kirptis uz 15 litu ir tik 2-3 kartus per metus, bet manes dar niekas nera pavadines subobejusia... Beje, budama jauna (hm, dabar gi as jau pagyvenusi ) aukstakulniu isvis nenesiojau. Pas mane atvirksciai- su metais eme auksteti pakulne... Nes butent su metais emiau moterisketi ne tik isoriskai, bet daugiau viduje... Mano akimis netgi atvirksciai atrodo- aukstakulniai asocijuojasi su vyresnemis moterimis, o jaunatviska avalyne- sportiskesne, pritaikyta aktyviai gyventi, judeti. Na, nebutina juk nugyventi daug metu, kad suprasti, jog gyvenime svarbiau yra ne ivaizdis, ne isore, o sveikata, patogumas, praktiskumas. galbut jaunimas dar taip nevertina gyvenimo ir sveikatos, todel daznai tiesiog save zaloja tarnaudami kazkokiam ivaizdziui. Tik su metais perdeliojam vertybes ir maziau svarbius dalykus nustumiam i antra plana?
Jaučiu, kad aš visai subobėjau... Kažkaip staiga subobėjau... Niekas nebeįdomu: nei vyrai, nei drabužiai, nei šukuosena. Manau, kad subobėjama tada, kai nieko nebesinori, nelieka troškimų ir siekių.
Na, tada jau bobiškumas su labai daug kuo asocijuojasi: ir su prasta švaizda, ir su nesveikata (o ji irgi išvaizdoje), ir su siekių neturėjimu, ir su energijos neturėjimu, ir su piktumu, ir su gėdos neturėjimu (į senatvę ji dingsta), ir su nereikalingumu bei netikumu (jei jau bobai užsidirbt neina). Vadinasi, vistiek viskas su senatve. Išvada: senti yra bobiška
beje, vyrų-bobų irgi 
ir juk iš tikro besistengdama atrodyt jaunai, atkreipi dėmesį į savo amžių.
Nuėjau į Liros kiemą ir ....tik 4 per šitiek metų parašyti jos dienoraščiai.Sodoma ir Gomora!Tai mes jau pamestinukai. 
. 
