Pasijausciau baisiai.Gaila butu turto kuri taip sunkiai uzdirbom....

Vat aš irgi ,Torpeda ,visiškai nesutinku su nuomone,kad pavogė tik mašiną.Kiekvienas iš mūsų turime savo laiko mašiną,kuri važiuoja nevienodu greičiu.Štai vienas taupo mašinai penktadalį gyvenimo,o kitas gali jai uždirbti per keletą dienų.Pavertus pinigus laiku,iš pirmojo vagis atėmė 1/5 gyvenimo,o iš kito tik 1/100000.Ir tik tas,kuris sako,kad tai tik daiktas,uždirba tikrai labai greitai.
Žinome,galime guostis,kad pavogė tik tai ,o neatėmė gyvybės....juk galėjo būti ir blogiau.

Dzein... tai TIKRA? Ar tik filosofinis pasvarstymas?

Nuo pat mažumės buvau auklėjama taip, kad savo daiktus reikia saugoti, prižiūrėti ir tausoti, mat tikrai labai biednai gyvenom ir kažkas naujo namuose buvo retenybė. Tai ir dabar nesvarbu kaip sunkiai įsigijau, per kiek laiko ar kiek kainavo daiktas man vistiek būtų skaudu jei jį pavogtų.Tai yra mano ir kodėl kažkas turi jį iš manęs paimti.Va toks mano požiūris

Tina,tai tikra.Bet aš ne iš tų ,kurie labai pergyvena dėl materialaus turto,nors jo ir nėra daug.
Šį dienoraštį išprovokavo Orvel komentaras....,,gal tam vagiui mašinos reikėjo labiau,kad tai tik daiktas ,kad man smegenų strūksta,jei perku už paskutinius pinigus" ir pan.
Ar taip mąstantys patys dovanoja mašinas vargstantiems ir vagims?Kažkaip nepastebėjau

Xi xi Prisiminiau tą Orvel komentarą, ir jis buvo su jumoru, bet taiklus... na, tikrai, įsivaizduok, žmogus už PASKUTINIUS pinigus nusiperka mašiną ir tada joje numiršta badu, nes nelieka pinigų daugiau niekam Argi ne kvaila?
O dienoraštis tai super... Tikrai- laikas yra brangus... ir skaudu būna prarasto laiko....

Aš pagalvojau, kad prasčiausiai ir tuščiausiai praleistas laikas yra nemėgiamam darbe. O jei dar jame kentėt dėl automobilio...
Bet jeigu automobilis uždirbtas lengvai, tai jau daug mažiau skaudu praradus. O prarast gali išvis bet ką. Ant galo ir patį gyvenimą dar prarasim. Gal dėl to jau reikia pratintis prie praradimų?

Galaxy,o kiek iš mūsų dirba mėgiamą darbą?Dauguma dirbame tik dėl pinigų ir jei reiktų rinktis mėgiamą ir su minimumu,ar nemėgiamą ir su 20 tūkst,aš rinkčiausi pastarąjį.Kodėl?Su minimumu aš kankinsiuos labiau ir nesijausiu laisva,nes nuolat galvosiu,kokią skylę užkišti pirmiausia,ar nusipirkti tortą,ar sumokėti mokesčius.
Žinoma,galime pasvajoti ir apie mėgiamą su dideliu atlyginimu,bet jūs man pasakykite adresą.

O kur tu tokį pasirinkimą randi? Kur kas dažniau būna nemėgiamas ir už minimumą Beje, dar darbas gali būti ir su neigiamu uždarbiu, jei sveikatą gadina pvz.

Lira,Aš tau duosiu du neišgalvotus pavyzdžius:
1.Jonas sutaupė pinigų ir už paskutinius pinigus nusipirko sklypą,pasistatė namą,bet atėjo krizė ir namas liko nebaigtas.
2. Petras(Jono bendrabučio kaimynas) irgi taupė,bet už paskutinius nepirko,o laikė banke ir juokėsi iš Jono,kad tas durnas....neturėdamas visų pinigų ,ėmėsi statytis namą.
Praėjo pora metų...Jonas ,begyvendamas nebaigtame name ir turėdamas motyvaciją,vis surasdavo kokį antraeilį darbelį ir už paskutinius vėl vieną mėnesį pirko truputėlį medienos,kitą mėnesį-cemento.
Petro pinigai banke nuvertėjo,nes juos suvalgė infliacija.Petras vaikšto ir skundžiasi...trūksta pinigų skanesniam kąsniui,reikia daug mokėti už apšildymą ir elektrą bendrabutyje,todėl neužtenka net vaikams batams.
Šiandienai Jonas jau baigė puikų namą,sklype pasisodino daržovių ir nesiskundžia,o Petras taip ir liko bendrabučio kambarėlyje su dviem vaikais,kurie neturi nei pievelės palakstyti.Ir pinigų nebeturi.
Gal aš kvaila,bet man imponuoja Jonas,o kaip jums atrodo,kuris kvailesnis?

Tai, kad čia labai daug variantų gali būti.
Pvz. kitas variantas:
Kažkoks Jonas galėjo pirkt sklypą ekonominio pakilimo metu ir dar prasiskolint pirkdamas. Po to per krizę jis galėjo netekt darbo ir galėjo neturit kaip už paskolą susimokėt. Ir be nieko galėjo galop likt.
Petras galėjo juoktis iš Jono, kad neturėdamas pinigų perka, o pats po to, kai atėjo nuosmukis ir viskas atpigo, jau gatavą namą už tuos pačius pinigus nusipirkt.

O vat prasiskolint tai jau blogai.Niekada nevaikščiojau po jokius bankus,todėl tiksliai tau negaliu atsakyti,nes to neįsivaizduoju.Gal būt tie ,kurie skolinasi,turi žymiai daugiau,bet užtat aš miegu ramiau.

Dzein, o jei vienas PASKUTINIUS pinigus laikė banke, o kitas investavo, tai argi tai buvo tikrai PASKUTINIAI pinigai? Nieko sau, paskutiniai... Įdomu, už ką tada jie pirko valgyti, drabužius, mokėjo mokesčius, jei viską viską iki cento sukišo į sklypą arba laikė banke... Nieko sau, skurdas, kai dar turi ir santaupoms...
man ramu- neturiu pinigų, tai ir galvos neskauda... Nei pirmų, nei paskutinių... na, kai ir dauguma Lietuvos piliečių...
Bet juk dienoraštis buvo apie laiką....berods... Tai ką kalbėti eiliniams žmogeliams, kurie skiria ne tik darbo laiką, bet ir laisvalaikį vien tam, kad susimokėtų mokesčius, už likučius skurdžiai pavalgytų ir jokio apčiuopiamo rezultato? Dirbi, gauni algą, susimoki, pavalgai, ir vėl nieko nėra... Ne veltui tiek žmonių neatlaikę ima ir nusižudo... nes apima beprasmybės jausmas... Dirbi, dirbi, stengiesi vien tam, kad išgyventum... Kad egzistuotum... o iš tos egzistencijos- jokio džiaugsmo...

Hmmm..Lira,va čia galėčiau ginčytis.Žudytis?Bet juk tai mūsų dideli norai,kai mes jų nenorime pažaboti..Prisiminkime laikus,kai nebuvo televizoriaus ,elektros ,putų barzdos skutimuisi,kai virė mūšis dėl puskepalio duonos.Jei prieš keletą amžių mes jiems būtume davę bent šimtadalį to,ką turime dabar.....jie būtų apsalę iš laimės.Dejavome prie šimtmetį,dejuojame dabar,dejuosime ir ateityje turėdami dar daugiau,nes tai priklauso nuo požiūrio.
O dėl paskutinių pinigų nereikėtų įsivaizduoti,kad Jonas investavo 101.272 litus ir 23 centus.Net jei jam liko ir 19 litų,jis už kelių dienų ar savaičių vėl gavo atlyginimą,argi jau taip būtina numarinti žmogų?Netgi jei jam neliko nieko,jis turi maisto atsargų savaitei.O svarbiausia,jis turi laiko ,o tai pinigai,kaip ir pinigai-laikas.

Dzeine, nepamiršk, kad yra dvi skurdo kategorijos - tai absoliutus ir santykinis skurdas. Vat tas absoliutus tai šiais laikais būna tik Afrikoj, kai dalis badauja iki sutinimo ir miršta. Santykinis skurdas atsiranda iš didelės socialinės nelygybės. Po karo dar tokios nebuvo, todėl ir galėjo žmonės džiaugtis, kad turi duonos pavalgyt ar gali vieną darbužį per penkis metus nusipirkti. Beje, tą pačią duoną, jei pirksi pačią pigiausią, kad tik prikimšt pilvą, kartu su ja nusipirksi ir nuodingų medžiagų porcija. Nors išvis tai dar ne garantija, kad daugiau galintis įpirkt žmogus, būtinai ir sveikesnį maistą nusipirks.

laukimo laikas visados slenka lėtai,o štai būna akimirkų,kai laiką norėtum atsukti atgal......su metais,laikas nepastebėmai pradeda lėkt į priekį.
p.s.šios vasaros galima sakyt nepastebėjau,pasirodo,kad didžiausias vagis yra laikas,kuris iš mūsų atima,patį brangiausią turtą-jaunystę,o dėl mašinų,dėl namų ,dėl turtų,daugumas iš mūsų turim padėkot tik savo artimiems žmonėms-tėvams,nes mes su savo apgailėtinom algelėm turtų nesusikrovėm ir nesusikrausim

Euphoria,aš esu dėkinga tėvams už gyvybę,meilę ir auginimą iki 15 metų,bet jokių turtų nepaveldėjau,vestuvėms gavau iš jų tik patalynės komplektą,o visa kita teko užsidirbti pačiai,uždirbti ir vaikams.
Bet dėl laiko-vagies tu teisi...reketininkas

teko girdėt sakančių,prakeikiu aš juos už tai kad mane pagimdė,o sako tie,kurie susižlugdė patys sau gyvenimus.
o mes,normalūs žmonės turim tik dėkoti
kaip ir daugeliui,man tėvai padėjo atsistot ant kojų,o rėmė iš sutaupytų pensijų,o mes irgi lėkdavom beveik kiekvieną dieną su vaikais daržų,šienų ir šiaip visokių darbų atsirasdavo,juk kaime jų netrūksta
tėvų kauburėliai visados primins juos gyvus,jau praėjo aštuoni metai,bet kartais dar iškyla klausimų,kurių norėčiau paklaust,bet tik kapų tyla.....

Sakai, tu normalus žmogus? Aš tai pvz. ne

Beje, prisiminiau, kad laimė dar ir ne nuosavų namų turėjime. Kai dabar pagalvoju, kad tie visi nuosavi namai jau turi būti kuo aukštesnėm tvorom aptverti, o buvo laikų, kai žmogus nuomodamas vieną kambarėlį, galėjo kuo puikiausiai draugaut ir su jo šeimininkais, ir su kaimynais, ir su giminėmis ir su bendradarbiais... tai atsisakyčiau visko ką dabar turiu mainais į jį.

Galaxy,nuosavas kampas-tai saugumo jausmas,nes pas kitą niekad nebūsi užtikrintas ,kad tavęs rytoj neišmes,kad nediktuos savo sąlygų,kad galėsi pasidaryti didelį tūsą,svetimame bute negali nusipirkti savo gerų baldų,nes besikraustant iš buto į butą jie nusidrapalina.Namai ypač reikalingi vaikams,kad jie net ir suaugę galėtų pasakyti...važiuoju namo ,o ne važiuoju į Miežaičių gatvę nr 17.
Bet gal kitiems to saugumo jausmo ir nereikia,ne visi gi esame vienodi.Kaip anksčiau sakydavom...moj adres-Sovietskij Sojuz.
Aš tai noriu kad ir mažulyčio kambarėlio,bet savo.

Oi, Dzein... labai tave suprantu!
DI, sutinku su tavo nuomone - koks tai bebutu daiktas - didelis ar mazas - jei tai MANO, man jis reikalingas ir brangus... jo netekus tikrai liudeciau... O jei pavogtu masina... kitos tikrai greitai neisigyciau... tai butu beveik katastrofa... nes SIUO METU mes turime VIENA masina dviem seimoms... dukters masinos abi sugedo... o gyvena uz miesto... Tad taip ir dalinames vienu masinuku... kuris irgi jau puksi...
Kai pagalvoji, tikrai ne lengvai gyvename. Bet nebadaujame, butinus rubus turime ir dar kartais ir nuvaziuot kur netoli sugebame (nors i Klaipeda pas mama jau retokai benuvaziuoju... benzinas brangus, o autobuso bilietas irgi pabranges nesvietiskai...). Bet gyventi dar galima. Dziaugsmo dar vis sugebame (o ir butina!) susirasti!
O laikas - jis negailestingas, jo nesustabdysi... senstame... Sako, as optimiste. Nes vis dar atrandu kuom pasidziaugti, del ko smagiai nusijuokti, su kuo nuosirdziai pasneketi...

Tina,man nėra tokios didelės tragedijos dėl pavogtos mašinos,niekada nebuvau materialistė ir niekada nesiskundžiau dėl pinigų...man nepatinka kai kas kita...požiūris,kad tai -nulis.Vagis pavogė mano laiką,mano metus ,kuriuos dirbau,norėdama ją įsigyti.O mašina buvo būtina pinigams uždirbti,todėl požiūris ....kvailas žmogus ,perkantis mašiną už paskutinius pinigus...gana keistokas.Taip ir gimė šis dienoraštis.
Žinoma,,daktarams" geriau matyti

Man labai patiko Ritosgritos komentaras....mano nuomonė lygiai tokia pat.Dėl pavogto,pamesto,atimto daikto nepergyvendavau,nes pergyvenimas atima dar daugiau..sveikatą,o nuo to nė kiek nebūna geriau.Kai pavogė šitą,turėjau imtis kitokių darbų,bet intensyviai taupiau,nes žinojau...nebus mašinos-nebus pinigų,kelionių,namo ir viso kito,turėsiu traukti nuo algos iki algos ir verkšlenti,kad trūksta pinigų.
Niekada nesu barusi nė vieno vaiko,jei jiems kas atsitikdavo netyčia....pamesti pinigai,raktai,suplėšytos kelnės arba sudaužyta mašina.

aš pergyvenu ar pavogto ar pamesto daikto,bet viskas laikina,praeina ir visąlaik visiems kartoju tą patį,juk būna kitiems dar blogiau.
nieko nėra blogesnio,kaip mirtis,kaip ugnis....vagis visko neišneša,o ugnis palieka tik tuščią vietą