Aha, skaičiau iš ryto... 
Tarpusavio santykiai priklauso nuo abiejų žmonių, o ne tik nuo kurio vieno. Labai svarbu ir požiūris į gyvenimą ir aplinką. Tikra tiesa, kad bet kurį reikalą priimame per savo požiūrio prizmę.
Jei žiūrėsi per juodus akinius - matysi tik juodumą.
Man atrodo, kad toje šeimoje tiesiog iš abiejų pusių buvo per daug juodumo.

Visi vaikai pyksta, kad tėvai reguliuoja jiems gyvenimą ir bet kokiu būdu stengiasi išsilaisvinti. Bet čia rašo jau suaugusi ir pagyvenusi duktė.
Man atvirkščiai- mažai reguliavo. Tiesą sakant, visai nereguliavo, nes ją visi vadino geruole. Mokyklą baigiau tarp tų, medalininkų, bet ne dėl to, kad mane spaudė, o dėl garbės. Nu, tokia savimyla, tep sakant.
Bet kaip ten bebūtų, neturiu teisės priekaištauti.
Tik iš savo pamokos sakau....spauskit vaikus, nes jie savo smegenų dar neturi ir pridaro milijoną klaidų, kurios atsiliepia visam tolesniam gyvenimui.

Taip, pilnai sutinku, kad vaikus reikia spausti... Paskui būna vėlu...

tyyyngiu dabar skaityt - kaaaršta

Pasėdėk šaldytuve

Perskaičiau. Cha. Jeigu jai jau pavyko sėkmingai užauginti savo vaikus, vadinasi, viskas jos gyvenime buvo tvarkoj, įskaitant ir motiną.

Tai mat...gi dukra, atseit, verkia ir žada nusižudyt dėl mylimo. O jums niekada neatėjo į gatvą ,,pagąsdinti" berną, kuris jus pametė, savo gyvybe?

Niekad gyvenime šitaip nesižeminau: kad inkšti, reikalauti dėmesio, meilės, o jei nemyli - eisiu žudytis? Baisu, kaip negražu šitaip merginoms elgtis. Tokių įkyruolių "zyzlų" vaikinai ir nemyli ir negerbia.

Bet tuo momentu jiems nesvarbu ne dėl žeminimosi ar pan, bet jie nesupranta vieno- mylimasis ar mylimoji ne tik kad nesigrauš, bet greitai ir pamirš. Pamirš visi. Tuo momentu atrodo, kad meilė yra amžina. Deja, o gal gerai, kad laikas daro savo ir žaizdos užgyja.

Nea. Neturiu ką gąsdinti  - mane nei randa, nei pameta. Aš ir taip labai baisi .

Nėra baisių žmonių, Galaxy. Tereikia stilisto ir prižiūrėti kūną. Mano draugė pati taip sugeba apsirengti, parinkti spalvas, paslėpti trūkumus, kad net man pavydas ima.
Aš kartą buvau parinkti šukuoseną kompiuteriu. Apkirpo. Žinote, didžiulis pasikeitimas, užtenka išsiplovus galvą papurtyti, su feno antgalio dantukais papūsti ir plaukai sugula kaip reikia. Tiesa, stilistė apkirpo už nemažą kainą ir kaskart negaliu tam skirti tiek pinigų, - tai buvo eksperimentas. Sako, kad moteriai labai svarbu batai ir šukuosena.

Chi. Nemanau, kad stilistas paverstų ne baisia. Beje, yra dar toks dalykas... stilisto paliestas žmogus praranda savo individualumą. O ir plaukai tikrai nestovės (ar negulės kaip stilistas nori), kad išplovus galvą taip ir liktų. Čia jau nuo plaukų paklusnumo priklauso.

Neskaičiau straipsnio, bet esmę supratau. na, aš galiu pasigirti savo vaikyste... Nors daug ko neturėjom, bet daug visko ir turėjom... O vaikai visada tokie- kažką pamato ir mirtinai užsimano... Ir užsimano, atrodo, taip stipriai, kad net skauda, ima reikalaut iš tėvų, zyzt... O kai gauna, staiga susidomėjimas praeina... O jeigu negauna- nieko tokio, išmoksta, kad ne visi kaprizai gyvenime yra patenkinami...
Gal kažko ir neturėjom, ką turėjo kitos šeimos ir kiti vaikai, nes gyvenom tikrai kukliai, bet vaikystė mano buvo graži, jaučiausi mylima

Va, va, bet kol praeina tas ,,užsinorėjimas", tai gerokai nervus pagadina....nepatenkinti, susisukę, grubūs. Sumoki įtampom. O vykdyti visus ,,užsinorėjimus" netgi neracionalu, nes norams nebus ir galo. Jei kaskart pasakytume...eik ir užsidirbk, tai tų norų nebūtų tiek daug.
Aš stengiausi pildyti norus, bet jie augo ir augo, kol po kiekvieno noro pradėjau sakyti <..O aš noriu lėktuvo, gal gali man nupirkti?>