Archeologai,nuo 1897m studijuodami vieną seniausių akmens amžiaus civilizacijų - Tripolės kultūrą šiuolaikinės Ukrainos teritorijoje buvo apstulbinti radiniais,kurie demonsravo turtingą tuolaikinį gyvenimą.Bet labiausiai juos nustebino,kad turtingos gyvenvietės visiškai neturėjo išorinių apsauginių sienų,be kurių neegzistavo nei vienas senovės miestas. Pasirodo, mokslininkai susidūrė su matriarchato laikotarpiu.Tada visuomenėje buvo įsigalėjęs moters kultas,visa valdžia priklausė moterims,žmonija nežinojo nei karų,nei socialinių sukrėtimų,buvo labai aukštas pragyvenimo lygis.Vėliau graikai tą laikotarpį pavadino Aukso amžiumi...
Na taip man ir norisi pasakyti....o ką aš sakiau? Bet kodėl taip buvo? Manau taip: bet kokia moteris moka tvarkytis namuose, pagaminti pietus iš kirvio, sutaupyti ten, kur neįmanoma, todėl ekonomikoje ji žymiai geriau nusimano, nei vyras. Moterys dar nėra tokios agresyvios ir nemėgsta karo. Nežinau, kodėl, gal jos gimdo vaikus ir supranta, kad vaiko žūtis kare - tai žiauri tragedija. Jos moka užjausti netgi priešo vaiką. Bet ir dabar pagaliau mes išsirinkome prezidentę moterį. Oi, kaip sukilo visas gaivalas prieš ją...ohoho. Deja, iki šiol nepavyko jos nuversti ir pamažu mes valomės į gerą pusę. Paskutinė gera naujiena- mes įstojome į ES ir jau turime šiokią tokią nepriklausomybę nuo monopolisto. ir turime viltį, kad karo atveju mus kažkiek gins.
Ši patarlė buvo skirta kovai dėl moters vyrų tarpe. Šiai laikais vyrai nebekovoja dėl moters, nes jos pačios siūlosi. O kai didžiulė pasiūla, tai nebėra ir paklausos. Senąją kartą šokiruoja spaudą ir internetines svetaines užversta info: kaip suvilioti vyrą, kaip santykiauti lovoje ir kokiais būdais, kaip sukelti aistrą (nes nebestovi), nes įprasti santykiai jau nebeįdomūs ir pan.
Kad niekada nebuvo to matriarchato. Nebent matriarhatu vadint tą laikotarpį, kai dar visos "davėsi" su visais ir nebuvo aišku kas vaiko tėvas. Jo, toks "matriarchatas ir dabar pasitaiko. Pvz. mano klasiokė turėjo tokią pačią pavardę kaip jos mama ir močiutė, ir kaip jos duktė taip pat.
O tai negerai? Pavardė nepradingsta, nes mes jaučiame kaip ir nuosavybę. Ar įsivaizduojat dabar save esant kitu vardu ir kita pavarde? Tai lyg jau nebesi savimi, o kitu žmogumi. O gal prie jos priprantama ir galime kaitalioti kad ir 10 kartų ?
Todėl man ir nesuprantama,kaip galima kaitalioti niką vos ne kasdien? Zebroje buvome susibendravę,kalbama,kad ir Kiemeliuose yra jos buvusių narių.O kas jie?...Jokio buvusio anų laikų aktyvumo...
Tai dabar niekur nebėra aktyvumo, gal jau išėjome gyventi realaus gyvenimo. Kai niekas neparašo dienoraščio bent savaitę, tai tuoj kas nors dingsta. Gal eina ten, kur daugiau rašo ir komentuoja, nes laukt amžinybę irgi nesinori. O dėl niko, tai aš irgi Zebroje buvau ne tokiu. Bet turiu pateisinamą priežastį- Zebroje man niekaip neleido prisiregistruoti, tai kaitaliojau ir kaitaliojau, kol pagaliau įleido su Pjone. Tai taip ir likau nei šiokiu, nei tokiu. O dabar esu savo tikru vardu , tik angliškai.
O man nesuprantama kaip galima būt visą laiką tuo pačiu nicku. Nuobodybė baisiausia. Čia tas pats, kas kelis metus vis tą patį drabužį ištisai nešiot. Beje, be visų kitų savo privalumų turiu ir tokį, kad siutinau Agatą, nes manęs nepažindavo. (o aš jau tikrai atpažįstama buvau... protingiems)
Dažnai kaitaliojamas nikas turi tik vieną pliusą – visas dėmesys atkreipiamas į išsakytą mintį,o ne į jos autorių.Kam virtualiame bendravime iš vis domėtis autoriumi?
Rivake, mes visi domimės autoriumi. Štai kad ir čia .....kai parašo koks nemėgstamas žmogus,- mums sukyla priešiškumas, nors jei tą pačią mintį išreikštų mums patinkantis žmogus,- reaguotume visiškai atvirkščiai. Simpatijos ir antipatijos tikrai veikia.
Todėl kiekvienas rašytojas ir turi savo slapyvardį – kad jo kūrinys būtų vertinamas nesurišant su autoriumi,objektyviai.Realiu vardu būna kad yra nepatenkinti,bet jį parenka tėvai.O štai niką renkiesi pats,todėl jis dar svarbesnis už realų vardą.Tiesiog čia pasireiškia moteriškas bruožas – jokio pastovumo,kuo daugiau įvairumo.
gal mane ne taip auklėjo, bet man patinka vyriški vyrai, valdomi moters jie kažkokie moteriškai-lepšiški pasidaro, depresovi, gal apatiški, nežinau, kaip čia gražiau pasakyti, kad neįžeisti
Šiai laikais vyrai nebekovoja dėl moters, nes jos pačios siūlosi. O kai didžiulė pasiūla, tai nebėra ir paklausos. 
Pavardė nepradingsta, nes mes jaučiame kaip ir nuosavybę. Ar įsivaizduojat dabar save esant kitu vardu ir kita pavarde? Tai lyg jau nebesi savimi, o kitu žmogumi. 
