„ Balius. Moterys su vakarinėmis sukniomis, vyrai su frakais, smokingais. Staiga, skambutis į duris. Šeimininkai atidaro, ir į vidų įvirsta penketas stambių, treninguotų vyrukų. „Muštynes užsakėte",- paklausia stambiausias iš jų..."
Kai manęs
standartiškai paklausia,- „kaip sekasi?" „kaip gyvenimas?", savesniems
atsakau,- „NENUOBODŽIAI". Ir iš tiesų, man tai sinonimai su žodžiu „gerai",
„puikiai". Bent man visų baisiausia, kai yra nuobodu. Ir nesvarbu ar nuobodu
„gerai" ar nuobodu „blogai". Kaip nekeista dažniausia būna „nuobodu gerai".
Pamąstom (kas sugeba), jeigu viskas sekasi, viskas ką tik sugalvojame –
gauname, visada laimime, kas gi lieka? Paprasčiausia nuobodybė. Taip, taip, mes
visada NORIME laimėti, tai puiku, taip turi būti. Tačiau tarp ‚visada norėti
laimėti" ir „visada laimėti" – praraja. Ir jeigu pirmas variantas mus veda į
tobulėjimą, antrasis į nuobodumą. Bet užteks filosofijų, grįžkime prie
praktikos.
„Kiemeliuose"
viskas gerai, stabilu ir... nuobodu. Va ir sakau, gal užsisakom muštynes?
Kiemeliuose visai ne nuobodu. Normalu. Čia viskas priklauso nuo vidinės būsenos. Jei pačiam asmeniškai nuobodu, tai viskas aplink atrodo pilka ir neįdomu. O kai yra tam tikra nuotaika, jėgų, energijos - tai net ir visiškoje pilkumoje galima sukelti kibirkštis.
Bet tą nuotaiką taip pat gali kas nors pakelti net iš interneto. Tada ir kibirkštys būtų. Arba atvirkščiai - gali sugadint, kad liūdėtum net realiai, ne virtualiai.
Iš tikro tai kiemeliuose nuobodu, nors aplink mane realybėje verda malonus gyvenimas. Taigi nuobodybė vienur tikrai nenurodo nuobodybės kitur. Aš pastebėjau, jog kai vienur gerai, kitur tampa nuobodu. Ok, galim teigti, jog čia esame tokie kaip gyvenime ir kad čia nei kiek ne kitas gyvenimas, bet toks teigimas kažin ar įtikins pačius teigiančius. Gal, nelygu nuo to kiek giliai tuo tikime. Jo, čia muštynių reikia ir jau senokai...
Niu, kadangi daugiau pritariančių, atsakysiu tik prieštaraujantiems.
Karaliene, va "normalu" ir yra nuobodu. Pamąstykime, ką reiškia "gyvenimas eina normaliai"? Tai reiškia,- "aš jau prisitaikiau prie rutinos ir rutina man netgi patinka." Patinka būti robotu, atliekančiu vienodas funkcijas, patinka dienotvarkė,- darbas-namai- darbas - namai. Taip kasdien, kas mėnesį, kasmet... Taip taip, normalu, bet ar tikrai taip kaip norisi, ar tikrai ĮDOMU?
Simdi, problema ta, kad nuo nuobodulio turbūt daugiau ligų negu nuo aktyvių veiksmų. Juk kareiviai karo metu neserga, tai turbūt ir reiškia, kad stresai reikalingi ir netgi... naudingi.
Na, jei žmogus įsivaizduoja, kad jis nusipirko brangų bilietą į kažkokį šou, kur jį linksmins, kalbins, trauks į diskusijas, tai jam tikrai gali būti čia nuobodu. jeigu jis tik žiūrovas. Kuris tik žiūrovas. O kas ateina kaip dalyvis, to savijauta priklauso nuo jo paties. Pati pagal save pastebėjau- koks mano nusiteikimas, tokia ir savijauta čia. Būna ir nuobodu, ir nenuobodu, ir labai smagu. O va patys nuobodžiausi čia man ir yra tie "žiūrovai" Aš su nostalgija prisimenu Takelius... tada ten nebuvo žiūrovų, buvo dalyviai... Buvo gera, šilta, jauku, nes tais laikais ir dalyviai buvo aukštesnės kultūros, ir visiems tai buvo kažkas naujo, nepažinto, visi ten "degė" kažkokia ugnele, pradiniu įsimylėjimu į naują veiklą ir į naujus pažįstamus... Ir jei mums tapo čia nuobodu- tai tik dėl to, kad mes patys "perdegėme", mums patiems tai jau nieko naujo, viskas žinoma, viskas patirta...
Lira, kad aš kažkaip nieko ir nekaltinau. Sutinku, kad nuobodulys irgi nuotaika, tad tai priklauso nuo mūsų. Gal ir neturiu tiek fantazijos, kaip Karalienė, tarkim. Niu bet ką dabar darysi, na būna man nuobodu.
Orvel, kad lygtais Taves (nei vardo, nei nico) isvis komentare neminejau... O gal as beviltiskai atsilikusi, jog vis dar galvoju, kad komentuojame dienorascio tema, o ne autoriu?
