Tai aš paklausiu: Kodėl sakoma, kad žmogui niekada nevėlu daryt tą ar aną - įsimylėti, mokytis ir mokyti šunį, tapti panke, stiprinti imunitetą, atsikratyti kompleksų dėl ausų (čia vis googlėje suradau) ir taip pat sakoma, kad "daryk dabar, nes rytoj gali būti per vėlu"?
Manau,yra tokia riba,per kurią peržengti kartais labai sunku(tiems,kam trūksta ryžto),bet peržengus ribą, ta baimė jau atrodo juokingai.Jei ilgą laiką neiškyla jokia problema,sąmonė vėl užmiega ir vėl reikia žengti per ribą kažkieno pastūmėtam arba gerai įsibėgėjus. Deja,tai taikoma ir nusikaltėliams...tik pirmą kartą pavogti,apiplėšti ,sužaloti sunku,o vėliau .... Dabar dėl to rytojaus....dievuliukai,kiek mes daug ko nepasiekiame dėl to ,,rytoj",nes šiandien mes tingime,bijome ar ,,neturime laiko"..o rytojus prasitęsia į amžinybę ir mes jau nieko nebepasiekiame. O kai nebepasiekiame patys,tada pradedame kitus mokyti gyventi...chi..chi..
O jeigu baimės nėr, tik vistiek vėlu, nes vėlu, nes arba tu, arba kitas kažką rytojui buvo pasilikęs? O gal paprasčiausiai nespėjo sužinot ką daryt reikėjo?
Nelabai supratau pastarąjį klausimą,kažkaip tu čia per protingai uždavei blondinei,bet darau prielaidą... Jei žmogus buvo priklausomas nuo kažkieno kito sprendimo,tai jis turėjo būti ryžtingesnis pats ir griebti jautį už ragų,ką aš vadinu žengimu per ribą. Štai kodėl ir liaudis sako...kas nerizikuoja,tas šampano negeria.
Visada,jei kas negerai,rašykit man į privatą arba mini chatą.Vo..ir surimavau,gal gims viltis iš paprasto kirmino tapti poete? Čia būtų įdomi tema sukurti bendrą eilėraštį. Tik man nuostabu,kodėl taip apkerpėjom...klausimukas plačiai temai,o komentatoriai kaip kanapėm apsirūkę miega
Va..va...ką tik skaičiau straipsnį norintiems tapti verslininkais.Ha,taip sujuokino,kad jau verkti norisi.Atseit.. iš kur gauti pinigų.Bet juk smulkiam verslininkui praktiškai ir nereikia pradžioje daug pinigų,jam tik reikia,kad valdžia netrukdytų įsisukti ,t.y.nesmaugtų nuo pat pirmos dienos mokesčiais,o jie įsikabina kaip vampyrai,vos tik pradedi kvėpuoti.Taigi bandai...o gal nieko iš to nebus,o gal teks mesti.Tai ir atmuša bet kokį norą bandyti. Ir visai nesvarbu,kiek tau metų,net jei 70.
Hmmm. "Kodėl sakoma, kad žmogui niekada nevėlu daryt tą ar aną - įsimylėti, mokytis ir mokyti šunį, tapti panke, stiprinti imunitetą, atsikratyti kompleksų dėl ausų (čia vis googlėje suradau)?"
Iš eilės. Įsimylėti, ko gero tikrai niekada nevėlu. Juk taip puiku ką nors įsimylėti, geras jausmas, net jeigu ir be atsako. Ir aš norėčiau, bet neišeina... Mokytis ir mokyti šunį. Dėl mokymosi,- sutinku. Mokymasis judėjimas, į priekį, proto mankšta. Ir nevėlu, nebent susipažintum su gerbiamu Alzhaimeriu... Va tada vėloka. Nors teigiama, kad tie kurie mokosi visą gyvenimą, su minėtu žydeliu nesusipažįsta... Dėl šuns abejočiau. Anglai turi tokią patarlę,- "seno šuns neišmokysi naujų triukų", ir jie, ko gero, teisūs. Beje, didžiai gerbiamo Brisiaus, šeimininkas nebandė vėl išmokyti loti, o pasielgė su juo kitaip, visų žaliųjų pasipiktinimui. Taigi... Gal klasikas teisus? Tapti panke. Kiek žinau (galiu klysti) pankų judėjimas nukreiptas prieš sustabarėjusias visuomenės moralės normas ir t.t. Na, jeigu žmogus supranta kad tos normos sustabarėję kokių 18 -25 metų dar nieko. Bet jeigu vėliau... Ir atrodo juokingai ir JAU VĖLU. Stiprinti imunitetą. PER VĖLU susirgus AIDS. Kitais atvejais visada laiku. Atsikratyti kompleksų dėl ausų. Čia jau bendrai, atsikratyti kompleksų, baimių, visų vidinių kirminų, trukdančių gyventi NIEKADA NEVĖLU. Kaip ir NIEKADA NEVĖLU PRADĖTI GYVENTI GERIAU. Čia tas pats.
Aš be atsako įsimylėt nenoriu. Be to sako, kad be atsako žmonės įsimyli tyčia, kad jiem taip patogiau žmogaus neprisileisti artyn. O su atsaku be abejo greitai vėlu pasidaro. Mokytis gali būti dar jei mokaisi už pinigus ir pinigus išsileidi. O dėl šuns mokymo beveik patikėčiau. Apie pankus supratimo neturiu. O kompleksai į senatvę patys dingsta, nei atsikratyt jų nereikia
Oi,oi,oi...be atsako tai jau stresai ir infarktas,nes meilė,nors ir neužčiuopiama,rėžia baisiau už peilį.Juk žmonės net žudosi.Tai jausmas ,sukelliantis kraštutinius poelgius..arba labai laimingas arba labai labai nelaimingas. O ausys ką...dabar taip išvystyta grožio industrija,kad gali dabartinės gražuolės pasikeitusios neatpažįstamai.Kitos tai jau ir pabaisomis tampa. Sakai,kompleksai senatvėj dingsta?Nieko panašaus.Pagrindinis-tai tu niekam nereikalingas.Na,būna iš tikro nereikalingi,kartais būna,bet daugumoje tai tik kompleksas.
Reiktų kada paklaust kas geriau - be meilė be atsako ar jokios meilės? Kad senas žmogus nereikalingas, tai jau ne kompleksas, o realybė. Neatsimenu ar tau plepynėj pasakojau apie tą senutę, kaip vaikai laukė jos mirties ir ją greitino? O dėl ausų, žinoma, bėdos nėra. Užtenka, pvz. tik pastorėt ir ausys per didelės nebeatrodo
Aš tai taip.Tik man pačiai ta meilė kažkaip keistai greitai išgaruoja.Va myli,myli,negali,o atsipeikėji...jau ir leki padalkas pasikaišius.Gal esu labai nepastovi jausmuose arba perdaug egoistė? Šiaip kyla klausimukas,o kodėl gi žmonės tuokiasi...argi ne norėdami garantijos?Santuoka vis dėlto kažkaip priduoda solidumo.Žinoma,ne meilėje ,o santykiuose.
Tik... Mylėti ar nemylėti, tai mūsų pasirinkimas. O va dėl įsimylėjimo nebūčiau toks tikras. Įsivaizduokite,- pavasaris, žydi kaktusai, pro šalį skraido įvairiausi krokodilai, čiulba varnos ir šunų apšnerkštame skersgatvyje pasirodo JISAI... Į galvą Jums trenkia arkliška dozė feniletilamino (meilės hormono), ir Jūs JO vergė iki kito karto. Nemanau, kad tai kontroliuojama.
Ne, jei tik pasirodo, dar niekas į galvą netrenkia. Trenkia tada, kai tenkina vienokius ar kitokius poreikius. Beje, tavo įsimylėjimo mechanizmas lygiai toks pat
Tu gi persivilkai kitus kailinius ir nebuvai perkelta į narius,o vartotojų grupė mato kodus.
Matyt dar Zebroj įsiėdė visiems 
charakterio temperamento.. auklejimo, nium aisku kazkiek nuo visuomenes