Taip, teoriškai visi sako, kad suklupus reikia kaip mat atsikelti ir tada būsi laikomas stipriu žmogumi ir lia lia lia...
Bet pažįstu porą žmogelių, kurie nukrito, paskui dar labiaau nukrito, paskui visai ant dugno nukrito, ir jiems ten visai gerai. Jie net nesiruošia keltis. Sėdi dugne ir džiaugiasi kiekvienu rytu. Jie sugeba džiaugtis gyvenimu, užsipila smegenis, pakvailioja... Kažkokiu būdu sugeba išgyventi, ir netgi nemiršta iš alkio...
Niekuo nesirūpina, nei jiems politika nei pasaulinis atšilimas svarbu...

Tai čia matyt dar geras dugnas pasitaikė, kad iš alkio nemiršta.
O, kad gali būt gerai ir aš sakau. Įsivaizduok kiek jie streso išvengia nesistengdami atsikelti ir neeikvodami jėgų be reikalo...

na taip... tas drąskymasis ir kova iki nervų ir kraujo už skalsesnį kąsnį ir minkštesnius patalus, galų gale pasirodo nieko nevertos, kai atguli karstan. Ir guli jame toks gražus, ramus... o kišenėse tuščia.

Greičiau jau nesiskiria karste pilnos kišenės nuo tuščių. O šiaip tai prisiminiau kaip tokia pažįstama į savo močiutės karstą pinigėlius dėjo. Žinai kam?

Šis posakis turi omenyje,kad įvykus nesėkmei,dažnai žmogus tampa apatiškas,abejingas,nenorintis ir neturintis jokių tikslu,išskyrus norą ramiai vegetuoti gyvenime,tenkinant tuščias,nereikšmingus,neesminius poreikius.
čia perifrazavimas pasinaudojus senovines metaforas.

Bet šitaip turbūt atsitinka ne be reikalo. Matyt ne visada apsimoka "keltis".Tikriausiai pragriuvinėjus kokia 10 metų neapsimoka ir likusį gyvenimą griuvinėti. Juk skauda.

Šiame posakyje apie priežastys nieko neužsiminama.Tad kodėl,kas,kiek ir kur krenta-greičiausiai reikia ieškoti kitame aforizme.

"...Tikriausiai pragriuvinėjus kokia 10 metų neapsimoka ir likusį gyvenimą griuvinėti...."-griuvinėjai 10 metų,o po 10 metų griuvinėjimo staiga nušvito protas ir nusprendei,kad griuvinėti neapsimoka.O kas tada apsimoka?Nelabai supratau kokią mintį bandai išausti?

Kokiame aforizme?

O mintis? Mintis tokia, kad žmonės iš klaidų turi mokytis ir nedaryt beprasmiškų veiksmų Gal vieniem atsikelt pavyksta, bet visi pajėgt tikrai negali, r negali visi vienodai nugyvent - su sėkme.

O. nematomas komentaras atsirado
Tik įdomu šitas mano bus septintas ar aštuntas?

Suklupai ,bet atsikelti neskubi.Suklupai antrą kartą.....na ne taip jau ir baisu suklupti,bet kodėl manęs niekas nepakelia???.Suklupai trečią kartą...ai,vis vien neatsikelsiu,o dar ir niekas nepadės...žmonės tokie žiaurūs ,kiaulės tikri....ir ko čia vargintis.Ir šitaip gimsta apatija.O ir kristi ne taip baisu jau atrodo.Taip ir sėdime mėšlyne,šilta gi...
Viso šito bėda-pripratimas.

Bet gal baisu, kad paskui jau keltis ir vėl klupt nesinori?

Kai nesinori nei keltis,nei klupti-reiškias guli...kape.

Sakai?Abrozdėlis:
Tu dirbi nuo ryto iki vakaro(ko gero,už minimumą),po darbo dar bėgi kažkur ir grįžti namo nusikalęs.Išaušta kitas rytas..ir vėl viskas iš pradžių,net pasidžiaugti gyvenimu nebėra kada...kadangi jautiesi kaip nuvarytas arklys.
Atsikelia bomžas...ogi jam taip negera po vakarykščio,todėl jis išeina į medžioklę.Susitinka draugus...o kalbos kiek!Tuoj visi susiorganizuoja butelaitį ir pasijunta tokie laimingi..dangumi plaukia debesėliai,o jie guli pievoje ir skaičiuoja juos.Nerūpi jam nei jokie politikai,nei mokesčiai,nei darbas.
Na,čia aš jau labai drąstiškai,bet pagalvokime,kiek mes turime laimės valandėlių.O juk iš tikro gyvename tik tada ,kai jaučiamės laimingi.

Manau, kad kitas pasakytų, jog dirbantis už minimumą irgi nesistengia atsikelt
O bomžai turbūt irgi visada laimingi nebūna. Tik jiems vienas rūpestis tai atkrenta - nebaisu žemiau nukrist.

Nebūtinai. Manai, kad taip lengva į tą kapą pakliūt? Tikrai dar iškart ne

P.S Kažkas sugalvojo tokį pasaulį,kokiame gyvename dabar...šeimoje po kelias mašinas,spintoje šūsnys skudurų ir dešimtys porų batų.Kasmet bersikeičianti mada.
Dabar susimąstykime.....kam mums to reikia?Pasipuikuoti vienam prieš kitą.
Proto sanatorijoje gyvenančius žmones taip pat įkišame mes,jei jie negyvena pagal mūsų normas.
Ir man kirba mintis....kurie laimingesni?Ar mes,su savo išgalvotu pasauliu,ar jie su savo.

Tai aišku. Viskas reikalinga tik tam, kad savo artimą (ar nelabai) aplenktum

Nukritęs ir nebepasikeliantis žmogus yra silpnas, bailus, nepasitikintis. Gamtoje gi griežta atranka- jei žmogus nebūtų žmogumi- jis žūtų, būdamas žmogumi gali tapt tiesiog atstumtuoju. Jei jį tenkina tokia padėtis- prašom...

Aha. koks tipiškas šiems laikams atsakymas Įdomu kokioj dar visuomenėj be dabartinės Lietuvos silpnas žmogus tampa atstumtuoju?
Beje, lyginant su gyvūnais, visi žmonės silpni fiziškai. O jų jėga manai tame, kad visada silpnesnį palikdavo?

Bet kurį žmogų gali užklupti viena ar kita nesėkmė.Ir vienos nesėkmės gali žmogų sugniuždyti,ko pasekoje žmogus įkrenta į tokį savotišką "transą"-apatija,abejingumą (tiek sau,tiek ir artimųjų atžvilgiu),imti degraduoti (įklimpti į alkoholizmą,narkotikus),išduoti.Tad šis posakis būtent apie tai ir sako,kad tokia būsena ir yra baisiausia.
O kaip pavyzdį galima pateikti išgalvoti situaciją,bet iš materialinių turtų turėtojų požiūrio:sakykime,kad jūsų turtą pavogė (tpiu,tpiu,tpiu).Na tipo suklupote.Bet juk po truputėlį imsite viską kaupti iš pradžių-tipo atsikelsite.Galima nesikelti-tada galima pavyzdžiui per elektroninį paštą suorganizuoti savęs parėmimo akciją,vaikščioti po namus ir rinkti aukas,užnervinti soc.rūpybą arba net lankantis pas draugus ir drauges,esant galimybėms nukniauti kokį niekutį arba knirkti,kad štai tu daug turi,galėtum ir man kažką duoti ir t.t.,mane juk apvogė.(Na čia pagal Galaxy-nusiritote į dugną).

Manau visose visuomenėse. Tik nepakovok už save, tik neparodyk savo teisių.... Retas kas ranką išties, o geriau apspjaus neva palaistė

O gal tik manai? Pvz. aš sakau, kad žmonės tiek daug pasiekė lyginant su kitais gyvūnais, kad buvo bendruomeniškesni ir labiau vienas kitam padėjo.

Va, šiandien beskaitydama perskaičiau: "nesitikėk pagalbos iš kitų, prisimink, kad tu rūpi tik sau ir Dievui".. Na, aš pritariu tam, beveik net nediskutuodama su autore.

O aš jau norėčiau šitą rast paskaityt. Kur skaitei?
Bet, aišku, kad juokingai skamba, nes juokinga tokiam kontekste Dievą minėt. Tikintis į Dievą žmogus jau savaime turėtų kitiems norėt padėt.

Taip parašė religingas žmogus,bet tokių nėra nei pusės,o kiti?Tik religija vėlgi nebeatitinka savo ištakų...dievo 10 įsakymų skamba kaip tik atvirkščiai autoriaus teiginiams.O gal dievas tik priedanga?

Kai Virga pasijungs, paklausk autorės tos knygos. Ji žino kokią skaičiau pasičiupus.
O padėti ar nepadėti? Žinoma, kad padėti, bet nesitikėti, jog ir tau turi padėti. Žmonės juk visokie...

Bet aš kalbu, kad dabar visiems įteigiama, kad niekas niekam nepadeda, vadinasi, ir tu taip elkis, ir pasikliauk tik savimi. Ir išvis "gamtoje išlieka stipriausieji". Nors Darvinas net sakė visai kitaip.

Darvino žinios jau seniai paseno...dabar jau žmonės pasiekė perdaug,kad galėtų padėti .. jau grįžome į civilizacijos džiungles nuo nepriklausomybės laikų,o to priežastis-kapitalizmas(nuo žodžio kapitalas).
Taip,išlieka stipriausieji.

Kad "grįžome" nelabai tinka. Kad tokioj vietoj net niekada ir nebuvom. O tokios žinios nepaseno, nes nebūtinai stipriausieji yra geriausiai prisitaikę. Va, pavyzdys, kad Lietuvoj tokia strategija nepasiteisino: taigi labai jau sumažėjo "išliekančių", kiti emigruoja

Užsivesčiau, kaip kartą plepynėj užsivedžiau apie bėgančias pelytes iš skęstančio laivo, bet tiek to
Tada oi kokia audra buvo....

Tai va tie "visi" ir supranta taip. Kiti likusieji (kurie neįeina į visų sąvoką) analizuoja- o kaip reiktų tai suvokti, kas norėta pasakyti...

Bent jau "apdirbinėjami" yra visi.

O mintis? Mintis tokia, kad žmonės iš klaidų turi mokytis ir nedaryt beprasmiškų veiksmų Gal vieniem atsikelt pavyksta, bet visi pajėgt tikrai negali, r negali visi vienodai nugyvent - su sėkme.

Šiame posakyje ir apie sėkmę neužsimenama nė žodžiu. Turtinga vaizduotė.

Kaip tai ne? "Suklupimas nėra nesėkmė – nesėkmė, tai sprendimas daugiau nebesikelti". Užsikabinau už šitos minties iš pradžių.

Hm...bus sudėtinga keliais žodžiais paaiškinti.Tiek to.

Tai kam dar pradėjai? Dabar baik

Manau, kad kitas pasakytų, jog dirbantis už minimumą irgi nesistengia atsikelt
O bomžai turbūt irgi visada laimingi nebūna. Tik jiems vienas rūpestis tai atkrenta - nebaisu žemiau nukrist.

Jeigu bomžas neturi tų materialinių vertybių nei tu-tai jau jis nusiritęs ir nebe žmogus?Visiška kvailystė.
Žemiau nukrist-tai pagal tave neturėti namo,baldų,tv,mobilaus telefono?Keistas požiūris bei žmonių vertinimo kriterijus.Visada maniau,kad žmogų vertinama pagal jo poelgius,elgesį,sielą,protą ir t.t.,o ne pagal tai kokius batus nešioja.

Tai tu čia irgi labai senamadiškas. Pasižiūrėk kaip dabar į runkelius ir elitą žmonės skirstomi

Tiek runkelis,tiek elitas skirstomi ne pagal tai kiek ir ko vienas ar kitas turi daiktų,o būtent pagal jų tikslus,siekius,požiūrius.

O čia dar klausimas kaip kas skirsto. Jei elitas iš tikro yra elitas, jis išvis nieko runkeliu nevadins.

Kažkada ir aš galvojau, kad žmogus gyvena tam, kad kažką išmokt, kad nenueit į kapą toks pat neišmanėlis ir egoistas, koks gimė, bet dabar jau abejoju ar tam gyvename. O gal? Bet tada išeitų, kad žmonės su ta gimtąja nuodėme nusidėjo ne be reikalo

Užtenka nevienodai, kad nevienodai ir turi. O žmogui laimei užtenka tik truputį daugiau turėt šiandien negu vakar

Taigi ir turėt čia kaip kam. Ne visiem vienodai, pati pasakei.
O ko noriu aš nesakysiu. Kad nebūtų sarmata, kad per mažai noriu

Štai kur problema...neturi daug,nes daug nenori turėti,o blogas tas kareivis,kuris nenori generolu tapti
Sakykim,aš noriu labai labai daug,tai kažko siekiu ir gaunu.Na,gal nepasieksiu tiek ,kiek norėčiau ,bet...

O kas jums sakė, kad aš visada mažai norėjau arba kitų žmonių požiūriu atrodo, kad noriu mažai? Be to norai turi tokią savybę būti lengvai koreguojamais. Tik gauk kažką ir užsimanysi daugiau. Arba tik pradėk negauti, ir nereikės visai nieko.(kaip jums šita šypsenėlė?)

Negi už pinigus laimę nusipirksi?

Tai aišku. jei, pvz. pinigų trūksta pavalgymui arba vaistam nusipirkti.

Kad gal ne? Nieko antgamtiško aš neturiu. O gal ir išvis nieko neturiu, ko reikia laimei? net ir ta prasme, kad ne piniguos laimė

O mane kai kas išvadino sunkiu žmogumi ir dar tokia įdomia prasme, kad net išsižiojau. Tai dabar jaučiuosi kaip vampyrė. Bet nieko nepaisau ir vampyrauju toliau su tais pačiais žmonėmis. o kur man dėtis?

Klausinėji kaip koks Klausimukas :P
Čia kalbama apie vilties palaidojimą... Ir susitaikymą su tuo, kad esi nevykėlis....

Bet kodėl negalima susitaikyti su tuo, kad nevykėlis? Argi gali būt visi vykėliai?
O nuo Klausimuko aš dienoraštį nukopijavau. Ir ką?

Mus pražudė... gailestingumas ir rūpestis.
Įsivaizduokite nuo liūto bėgančią antilopę, kuri suklupo ir tingi keltis... Tai bus jos paskutinis suklupimas.

Pas mus gi, užjaus, paguos, pakels (jeigu tas suklupęs nelabais nutukęs), o jeigu nepajėgs pakelti, tai nors pagalvę po galva padės. Ir klupti tampa... malonu. Vadinamieji "nevykėliai" bent jau gauna "psichologinių paglostymų" dozę, ko labai trūksta "vykėliams".
Tad, visuomenėje gali rinktis,- keltis, nesikelti. Gamtoje, rinktis netenka. Tikiu, kad gamta neklystanti ir amžina, o visa kas dirbtina, deja, deja... Tad patarčiau keltis.

Oi, prajuokinai. Kad pas mus visi pultų padėt ir glostyt tikrai nesu mačius, Padės atsikelti ir paguos nebent tada, kai tas suklupęs yra vyras. Aš aną kartą net pagalvojau kodėl tie visi "naujai prisikėlę" (ar atsikėlę) alkoholikąi, narkomanai,kokios religijos išpažinėjai paparastai būna vyrai? Taigi vyram padedama labiau.
O tas pavyzdys su antilope netinkamas, nes antilopei niekad neprisieina daug kartų keltis - sudrąskymas būna tik vienkartinis.

Jei ką nori sužinoti apie save...nueik pas Do Džeinė niekada nesakė,kad kasmet keičia baldus..tai jau būtų išpindėjimas.Gal sakė,kad dažnokai keičia,o kasmet tik perstumdo? Čia jau būtų arčiau tiesos,nes nepakenčiu monotonijos.
Ir dėl vaikų mokslo nėra tuštybė.Juk vaikas ,baigęs mokslus,nedirbs juodo darbo,taigi jam nebus sunku.O savo vaikams gi mes ir kilimą po kojom patiestume.Tokie tėvai-pragmatikai.

Va, apie tuos baldus tai aš susidomėjau, tik paklaust nedrįsau
O dėl mokslo, tai jūs klystat visi. Kai kuriais atvejais vaikas nenorėdamas juodo darbo dirbti, nedirbs išvis jokio. Beje, tokių atvejų dabar tik daugės.

Tai gerai, kad jie pasirinkimą turi. Va, vėl norisi pakomentuot, kad jei turėtum dukteris, o ne sūnus, jau mažiau to pasirinkimo būtų.

O negi nepastebėjai, kad vyrams visur žalia šviesa, ne moterims?

Vėl, veikia mums įdiegti stereotipai, kuriuos priimame, nesigilindami teisingi jie ar ne. "Suklupusiam padėk". Ir tas kas padeda, vėl gi stereotipiškai laikomas "geru žmogumi". O juk širdyje mes norime būti geri.

Tačiau, kaip teisingai pastebėjo Galaxy, suklupusių daug, gerų - maža, tad neskubama padėti. Tad ką daryti suklupusiems, jeigu jie tingi keltis? Paprasta,- reikia garsiai rėkti ir apeliuoti į "nesuklupusiųjų" sąžinę. Ir kažkokią pagalbą jie vis tiek gaus.

Aš ne prieš pagalbą. Tačiau žiūrėkite kas gaunasi,- pagalbą gauna ne tas, kam labiausia reikia, o tas, kuris labiausia rėkia. Tai teisinga? Manau, ne.

Taip, dažnai tas, kuris išsirėkia, išsireikalauja gauna. Bet taip pat ne rečiau gauna tas, kuris kažkam yra kažkas. Pvz. turbūt niekas nesistebi, kad pirmiausia padedama giminėms ir kuo artimesniems. Arba, kad padedama pirmiau jaunesniems, net teisių jiems daugiau duodama. kokiems 13-mečiams leidžiama net užmušinėt senukus. O senukai skundžiami visoms įmanomoms instancijoms pvz. net už per garsų televizoriaus leidimą. Žinau tokį atvejį, kai kaimynai apvaikščioję policijas, soc. tarnybas ir visa kita, net klebonui skundė 93 metų senelę.

P.S. O moterims tinka būti "aukomis". Nieko nepadarysi. Darbas toks.

Sakai, tinka būti neatsikeliančioms?

Atsigulusiomis, gražiau skamba.

Tiesiog skirtinga jėga,- vyro jėga stiprume, moters - silpnume.

Bet tada vistiek nesuprantu kodėl moterys ištisai raginamos keltis, jeigu tik kas? Be to niekas per šitiek komentarų net nepaklausė apie vyrus ar moteris kalbu

Neliko vyrų ir moterų, beliko "žmonės". Blogai tai ar gerai irgi spręsti kiekvienam. Lyčių neliko (padėkokime feministėms), bet gamtos ir tūkstantmečių skirtumai niekur nedingo.

Prisiminkime, kad ir sunkius tarybinius laikus, kai vyras turėdavo sumedžioti mamutą. Jeigu medžioklėje jis parklupo, geriausiu atveju jis liks alkanas, nes grobis pabėgs, blogiausiu atveju jis pats taps grobiu.
Moters gi užduotis buvo sumedžioti vyrą sugebantį neparklupti medžioklėje. Sutikite, tokia medžioklė nelabai pavojinga. Nepavykus moters medžioklei tokia moteris liks alkana,- bet tai ir BLOGIAUSIA kas gali būti. Tad parklupimas tampa ne toks jau ir pavojingas.
Esmė nepakito ir šiomis dienomis. Tik va ir moterį reikia raginti keltis, kitaip dar apšauks "lygių galimybių ir teisių" ignoravimu.

Kad lyčių neliko, visai ne feminisčių darbas. (Tik dabar neturiu ūpo vėl kokį dienoraštį apie lyčių nykimą sukurpt)
O dėl tarybinių laikų ir mamutų, tai pirma - tarybiniais laikais kaip tik atsirado traktoristės Pašos Angelinos. O antra, tai mamutus niekada nemedžiojo po vieną. T.y. medžiojo visi genties vyrai urmu, tai gal ir grobiu dalydavosi urmu. Nors įtariu, kad ir moterimis tada naudojosi bendrai.

Kaip reikia tada? Ar šitaip:

Po vieną medžiojo mažučius mamutukus, o dideli mamutai juk išnyko, pasipiktinę tarybine neteisybe.

Mano mintys, manau, suprantamos. O dėl jumoro, na savitas jis pas mane

Tai va. Nereikėjo mailiaus po vieną mežiot, viskas gal visai kitaip būtų susiklostę
P.S. Be jumoro internete nei iš vietos