Aga,būna..
Aš tai prieš savaitę parvažiavusi užmiršau dukrą apkabinti pabučiuoti,nes buvau užsiėmusi lagaminais.Tik mašinoje atsiminiau...po pusės valandos sakau...nugi laaaaaabas, dukrulyte....ir lendu bučiuotis,o ji vairuoja.Prisijuokėm ir lyg nieko nebūta.Bet jau pamoka yra,kad pirma bučkis,o visa kita palauks.
Taigi lėk apsikabinti ir ant dūšios bus lengviau.

Tai reikėjo ir apkabint, kai paprašė. Ir problemos nebūtų

APKABINAU, PABUCKINAU, pasakiau myliu myliu, o jis: -na pagaliau ir name kazkas myyyli ir zvengia visa burna... tai neislaikius sakau: ot laikai atejo

ir kas siandien per diena? gal, kad Boso diena, tiesiog ner ka pasiust

Oi gera šiandien diena - baigiau malkas nešt in pastogę

Kiek nedaug mums,žmonėms, reikia iki laimės-Akmenėlio sūnui apkabinimo,maniškei bučkio,kažkam sakinio....aš tave myliu. Arčiui padaryti kažkokį darbą.Ar jums nebūna taip,kad po sunkaus darbo nukrenti,pasikišęs ranką po galva ir jautiesi labai laimingas?
O kiti vis bumba ir bumba,gali nors žvaigždes jiems nukabinti.

kazkas jau komentavo apie ta bambejima... kazka tokio, kad jei mama nesiodama vaikiuka klauso muzikos, soka, skaito knygas, na kuria sau geras emocijas, tai ir gimes vaikiukas nores to uztaiso |geros nuotaikos" ir sieks tokio teigiamo jausmo... nezinau kiek tai tiesa, kiek filosofija, bet tiesos tame yra...
 
jei mes visa laika matysime tik pustuste stikline ir nepradesime saves itikineti, kad stikline puspilne, tai niekas ir nepasikeis, bambesim, bambesim ir kitus mirtinai uzbambesim...
 
kazkur esu skaicius apie mokini, jam liepe jo dvasinis mokytojas isidemeti visus daiktus kambaryje rudos spalvos, uzsimerkti ir isvardinti visus melynos spalvos daiktus esancius kambaryje... koks jis buvo supykes, kad ji atseit apgavo mokytojas... o morale tokia, kad jei tu ziuri tik i tai kas blogai, nepastebi kas yra aplinkui gero ir atvirksciai, jei sugebi kiekvienoje situacijoje izvelgti tai kas gera, tai visas bedas priimsi, kaip patirti kuri tave sustiprina ar kazko pamoko...
 
na ir isiplepejau

Taigi dar žmogus sve lygina su kitu. Ir kaip taisyklė pirmiau pamato tai, ko kitas daugiau ar geriau turi. Na, kaip tokiu atveju būsi patenkintas?

o kodėl nebūsi? juk jei jis turi tai jam turbūt reikia, o jei tau nereikia, tai ko čia parintis...

O kas tau sakė, kad nereikia Visiem visko reikia. Ar nueini kada į lietrytį arba delfį komentarų paskaityt po straipsniais? retkarčiais kas nors parašo "ko jūs tokie pikti? rūpinkitės savo reikalais". Man tai visai aišku kodėl tie žmonės pikti ir nepatenkinti

niekada neskaitau po straipsniais komentarų...

Akmenėli,vieni mato tik šviesiais spalvas,o kiti juodai pilkas,tai labai matyti vos tik išėjus į gatvę ir pažiūrėjus,kaip žmonės rengiasi.Pagal spalvas -lietuvių tauta yra gryni pesimistai.Ir tokio eksperimento metu žmogus nurodys tokias spalvas,kurias jis mėgsta.Pastarąjame dešimtmetyje jau matosi gyvesnių spalvų....ar tai reiškia ,kad daromės optimistais?Vargu...bumbame dar labiau,todėl abejoju tokio eksperimento tikrumu.
Kitas variantas-spalvos,jos gali būti įteigtos.Prieš 50 metų dauguma žmonių rengėsi tik juodai,rudai,pilkai ir balta tik pagyvindavo tą komplektą.Jei kas nors būtų užsivilkęs ryškiai oranžinę,tai visi atsisukdami būtų vėpsoję...durnas.Net posakis buvo...raudona tik mažam ir durnam.
Dabar man atėjo mintis apie oranžinę revoliuciją Ukrainoje.Ar oranžinė simbolizavo išskirtimumą naujovėms?

Apie spalvas aš atsimenu tiek, kad žmonės mėgsta tokias, kokios aplinkoje yra. Čia taip apie tautinius draužius buvo rašyta, kodėl vienų tokie, o kitų kitokie. Lietuva tikrai ne tas kraštas, kur gamtoje ryškių spalvų pilna. Šitaip tos skirtingos spalvos tautiniuos rūbuose ir atsirando.
O,kad spalvos ir papildomą reikšmę turi, tai faktas. Norintys būt matomi ir išsiskirti, žmonės rengiasi ir plaukus dažo ryškiai. Čia jau daug ką galima iš spalvų pasakyt. Net ir apie bendrą klimatą visuomenėje. Pvz., atsiradus daugiau oranžinės, geltonos ir raudonos, jau aišku, kad įsigali individualizmas.
Beje, aš nenešioju ryškiai ir nenoriu išsikirti, nes... ir taip būnu matoma labiau,mane žmonės pastebi ( )

O dukra man nupirkus tokią vasarinę maikutę apelsino spalvos tai labai mielai nešioju

Suprantu tave,Arti,ar aš mėgstu geltoną ir jei su manim būtų daromas toks eksperimentas,tai nurodyčiau kakavinę,geltoną ir baltą,bet kai reikia jau išeinant vilktis rūbą,tai kažkodėl tie ryškieji vis lieka kaboti spintoje.Gal tai baimė išsiskirti iš minios?

O aš dabar apsižiūrėjau, kad visos nusibodę Anksčiau tai labai juodos norėjau, dar prieš tai žalios, o vaikystėje, kai buvau blondinė, mėlynos

Dzein, kai rašiau apie spalvas neturėjau omenyje konkrečių spalvų, galėjau parašyti ir įsidėmėti raudonas, o išvardinti pilkos spalvos daiktus... esmė buvo tame, kad jei mes užsiciklinome ant kažkokio fakto, kad ir bambėjimas, tai mes net nesugebėsim nusijuokti iš anekdoto, o paversime bambėjimu ar diskusija, kur reikėjo tiesiog nusijuokti... arba žiūrėk eini gatve, o už nugaros kažkas pradeda juoktis, gali galvoti, kad iš tavęs ir susigadinti nuotaiką visai dienai, o gali tiesiog nusišypsoti ir manyti, kad kokia maloni diena šiandien ir ne tik man, bet ir kitiems...
 
o jei kalbėti tiesiog apie spalvas, tai taip tarybiniais laikais juk sistema buvo - visi lygūs - tai negalėjai išsiskirti, nei turtu, nei rūbu, nei kažkuo kitkuo, tokie žmonės juk buvo iškart išvadinti išsišokėliais, ir tik vėliau, kai individualizmas imtas vertinti, kaip gėris ir spalvos keičiasi, daromės netokie sukaustyti ir norime neatrodyti, kaip visi, pradedam ieškoti savo veido visame kame... nemanau, kad daromės labiau optimistai, nors jau įrodyta, kad spalvos veikia žmogų: žalia - ramina, geltona -  gerina nuotaiką ir t.t. man patinka spalvoti rūbai, turiu oranžinę suknelę, bet spintoje didesnė dalis pastelinių pilkų, juodų spalvų rūbų, todėl, kad nėra tiek pinigų, kad keisti garderobą pagal sezoną ir madą, kai perku kažkokį naują rūbą galvoju prie kokio jau turimo rūbo tai tiktų... per atostogas pirkau naujus batus, ieškojau spalvotų, labai norėjau, bet nusipirkau juodus, nes kainos ir kokybės atžvilgiu pasirodė taip geriau...
 
"kažkam sakinio....aš tave myliu" ar tikrai pasijaustum geriau jei tai išgirstum? juk ne sakinyje esmė, o kas ir kaip tai ištaria tau... nors aišku aš galiu ir suklysti... bet manau ir mano vaikiukui ne tame, kad jį apkabintų, o kad apkabinčiau būtent aš... kaip ir tavo mergaitei, kad pabučiuotum būtent tu... manau, pats dėmesys svarbu, o ne sakinys, kuriame yra žodis myliu... yra man sakę, kad mane myli ir galiu pasakyti, kad tai liūdina, kai negali atsakyti tuo pačiu, tai neteikia džiaugsmo...

Arti, graži apelsino spalva, turbūt mergos limpa, kaip bitės prie nektaro

galaxy, o kai aš buvau paauglė man parvežė teta iš kažkur bridžus smėlio spalvos, o mama iš kažkur nupirko žydrą bliuskutę, tai jaučiausi pati gražiausia visame kaime gaila neturiu ne vienos nuotraukos taip apsirengusi, nes tą rūbų derinį prisimenu iki šiol... ir dar, labai yra įsirėžę į atmintį Raudono spalio batai raudoni, tie tai man visai nepatiko, bet turėjau sunešioti, nes kitaip naujų nepirko, tai aš, kaip kokia Eglė Žalčių karalienė, tryniau juos į visus bordiūrus, kai suaugę nematė

Tai apie ka dabar man komentuot- vaiko apkabinimus ar drabuziu spalvas?

apie tai kas arčiau širdies, apie ką labiau norisi čia nėra jokių taisyklių nukrypom nuo temos tai nukrypom, nieko blogo, viskas tik į gerą

Prašyk kiek "zelionkų" pririnkai , juk šalnos jau buvo

Arti, aš negrybauju išvis. nežinau vietų. Be to, paklyst bijau. Ir prie namų juk viskas nurinkta būna tų, kurie netingi anksti keltis......

Nu ką... tada apie apkabinimus...
Šiaip aš su pašaipa žiūriu į tuos, kurie nusivažiavę į tokius meilės gyvūnams kraštutinumus, kad juos vadina ir šeimos nariais, ir savo vaikais... bet.... Niekada nesakyk niekada Turiu katytę, kuri prie manęs kaip kūdikis prisirišusi, nuo rankų nenulipa... mano dukros ją erzino, ji ir kandžiojo jas, jos vėl erzino... na, toks žaidimas... ta net miaukt pradėjo. Aš ištiesiau rankas ir sakau meiliai "Nu kas mano vaiką arzina, tos begėdės... Ateik pas mane, mažule mano..." O dukros man "Ei... O mes tai jau ne tavo vaikai, ane???? Miau, miau..." ir pradėjo glaustytis

kaip miela, idilė