Neseniai susidūriau su štai tokia situacija: Didžiulis namas, kuriame gyvena tėvai, jų dvi jau ištekėjusios dukros su savo šeimomis, ir apie 10 ha žemės. Tėvai atidalina dukroms po dalį namo ir po 3 ha žemės šalia namo.
Viena dukra - mano gera pažįstama ir aš turiu išklausyti jos istoriją, nes jai pikta, kad jai skirta žemė yra iš kitos namo pusės ir jei sesuo parduos savo dalį, jai reikės į savo sklypą vaikščioti toliau. Situacija jau tokia aštri, kad ji vaikšto po kiemą, bet nei su tėvais, nei su seserimi nesisveikina. O tėvai guodžiasi...paduok pirštą, tai visą ranką atkąs.
Tai kame problema? Ir jau seniai? Einat į teismą, jei nesusitariat gražiuoju ir visi turi gerbti teismo sprendimą, o ne būti priešais. Aš tai dėl turto nesipeščiau. Kai mirė mano tėvas, tai viską palikom jauniausiam- biedniausiam. Na, jei jis kažkada mirtų...tfu..tfu...tfu, tai testamentą sudarė mano dukros ir kito brolio naudai. Va tada gal paimčiau. Bet kita vertus, kai žmogus pats viską užsidirba nuo nulio, jis tai vertina, o kai gauna veltui, tai ir švaisto vėjais.
Seserims kreiptis į teismą? Kad visi matytų,jog turtas svarbiau negu broliški santykiai? Turto mums užtenka savo,o jei nepavyks susitvarkyti žmoniškai,anūkams teks teistis be jokių jau sentimentų.Šis atvejis man ir yra pagrindinis argumentas tvirtinant,jog laimingo gyvenimo pagrindas - vienas vaikas.
Turto atžvilgiu - taip, vienam tenka viskas. Bet turtas - tai tik dalis gyvenimo. Kaip smagu , kai yra daug brolių ir seserų! Kalėdos, šventės, pagalba bėdos atveju. Netgi vien žinojimas, kad tu nesi vienas, žmogų pakelia. Aš tai tik už didelę šeimą, netgi jei ir visai be materialaus turto.
Smagu? Nelinkiu niekam tokio smagumo,kai visi dairosi vienas į kitą su neslepiama neapykanta.Kur tas poreikis,kad brolis,sesuo tai gėris? Ne turtas priežastis,o santykiai,kai tarp vaiko ir tėvų nėra daugiau konkurentų.Visoje savo aplinkoje žinau tik vieną atvejį,kai santykiai tarp dviejų brolių žmoniški.Bet ir tai tik todėl kad vienas brolis išsiskyręs ir iš pykčio buvusiai žmonai šelpia brolio šeimą.Draugas - nepalyginamai svarbiau negu giminė.Jau 10 metų giminaitis Kūčias švenčia pas žmonos seserį,nors tėvai gyvena šalia.Priežastis - sesuo,kurios nenori matyti.Sudėtingas dalykėlis tas gyvenimas...
Taaaip, gana keistoki tie jūsų santykiai. Bent jau savo giminėje aš nieko panašaus nežinau ir niekada nemačiau. O pasaulį mes juk matuojame savo matu, todėl man ir atrodo, kad taip nėra ir negali būti. Na kaip galima neapkęsti savo artimo? Nemėgti....na gal, bet neapkęsti tai man jau iš kosmoso srities ir man įdomu, kas gimdo tokius santykius. Aš žinau viena - jei man bus blogai, tai bent artimiausieji giminaičiai sulėks kaip varnai. Bet jei nuo pat vaikystės tau teigtų, kad tas ar anas yra blogas, tai ir išaugtum kažko nemėgstantis. Lygiai kaip ir su politika: kasdien skaitome kažkokias paranojiškas žurnalisto mintis (kad ir Janutienės, Valatkos), kurie niekada nėra matę gėrio, o tik brudą, ir mums pradeda atrodyti, kad Lietuvoje iš viso nėra nieko gero. Taip ir gyvename pilni pykčio. O jei aplink mus matytume gėrį? Abrozdėlis palyginimui - kalinys ir muzikantas.
tėvai galėjo duoti traukti burtus, kuriai kuri dalis atiteks ir vsio, ir nebūtų jokių barnių, kaip išsitraukei, tai ir turi...
jo, kai giminaičiai pamiršta, kad turtų į kapus nenusineši, ir prasideda visokios razborkės... aš tai manau, kad ir kaip bedalintų, geriausiai - visiems po lygiai, nesvarbu, kad tu daugiau turi, o tu mane karšini, visiems po lygiai ir jokių lia lia... jei skaitai, kad tau priklauso daugiau už tai, kad mane karšini, apsikakok sau galvą, išeičiau pas kitą vaiką, ir eičiau per visų vaikų rankas po kelis mėnesius per metus... vienas vaikas ne vaikas!!! vėlu man, bet jei galėčiau, dar kelis prisiperėčiau...
Oi, Akmenėli, prajuokinai. Kai pamatytum, kad ir vaikai nevienodai su tavim elgiasi, ir atiduotum tam viską, kuris tave karšina. Be to dar klausimas ar tave tas kitas priimtų ar išvis nors vienas priims. Juk seni tėvai baisus nepatogumas, faktiškai jų turtas būna per mažas, kad kompensuot, jei ilgai prižiūrėt reikia.
Pernai po žiemos miego turėjo praeiti geras mėnuo,kol atsistatė mano fizinės jėgos ir galėjau pilna jėga griebtis kastuvo.Taip,giminaičiai sulėkė kaip varnai ir nepajėgė nuslėpti savo nusivylimo,kad man tik paprastas negalavimas.Viskas priklauso nuo tėvų,kokius jie išauklės vaikus nuo vaikystės.Vieno vaiko pranašumas kaip tik senatvėje ir pasireiškia - eiti per vaikų rankas -neįsivaizduoju tokio siaubo.O mano atvejis tipiškas,kai stengiesi - turi visko,tau nieko netrūksta.O jei esi girtuoklis ar tinginys,neturi nieko.Tikriausiai jau toks tėvų instinktas - padėti tam,kuris nieko neturi ir tas įžūliausiai tuo naudojasi.Čia kaip tik ir išryškėja santykiai,turtas tik santykių pasekmė.
Nu nežinau, Akmeniuk, aš tai tikrai nenoriu būti pereinamas prizas, koks gi tada gyvenimas be savos pastovios vietos. Man tegu parūpina kokią bobulką prižiūrėti ir tegu gyvena savo gyvenimą. Ateitų, aplankytų ir santykiai geresni, nei nuolat klausytis jų barnių, kaip jie dalinasi priežiūra. Vat o to dalinimo tai aš niekaip nesuprantu, nors pasiusk. Kaip aš užsidirbau pati, taip jie turi užsidirbti. O jei ką duodu, tai tegu būna dėkingi, o ne pjautis, kam daugiau, o kma mažiau. Tai taip šlykštu.
aš tik pajuokavau apie ėjimą per rankas, bet tai o kuo blogai keisti gyvenamą aplinką? jei būsiu apysveikė senutė, tai, kaip tik smagumėlis, ir varinėčiau su čemodanu, kaip "Šventė", pas vienus pagyvenu 5 mėnesius, pas kitus pagyvenu 5 mėnesius, kai nuo visų pavargstu, tarpuose po mėnesį, išvažiuoju į kelionę pailsėti nuo visų, kas čia blogo? :) va, sunkiau būtų vaikams, jei koks alzheimeris, bet tada koks man skirtumas kur mane patalpins, vistiek nieko neprisiminsiu...
aha, reiks užsiminti vaikams, apie planą senatvėje pagyventi pas kiekvieną iš jų po kelis mėnesius, žiūrėsiu kokia reakcija bus
Kokia? Ogi galvos....įdomu, kuriam laikui? Paprastai net mama atvažiavusi sujaukia jaunųjų gyvenimą, nes nuolat jai atrodo, kad jauni kažką daro ne taip ir gana. Nu ir davaij mokyti. O kas mėgsta būti mokomas? Juk mes esame patys protingiausi.
Smagumėlis senatvėje bastytis su čemodanu? Jei čia ir jumoras,tai labai jau nevykęs.Taip nevertinti savo namų,kuriuos puoselėjai visą gyvenimą? Kas tada tos gyvenimiškos vertybės,gal ir į jas žiūrėti kaip į naudą ir tiek?
naudą? kokia nauda neturėti turto, o gyventi čia ir dabar? man vertybė? tikrai ne namas kuriame aš gyvenu... o pasaulį aš norėčiau pamatyti, o ką, gyvenčiau pas vaikus, tvarkyčiau namus, prižiūrėčiau anūkus, pasitaupyčiau, ir lekiu kur akys mato, nieko nepatrauklaus tame nematau, man patiktų... nežinau kas bus kai pasensiu gal tiems vaikams visiškai ir nebūsiu reikalinga, per prievartą ant kaklo nesikarsiu... dabar tik kalbu, kad kalbėti, man dirbti iki pensijos dar apie 20 metų :)
Akmenėli, svečias trečią dieną žuvimi prasmirsta. Bet ir aš pati ištveriu tik porą dienų, o jau trečią dieną paknopstom į savo gimtąją būdą. Žinoma, pakeliauti - tai egzotika, bet juk vis vien namus turi turėti. Kiti žmonės visą gyvenimą nuomojasi būstą, bet problemos nemato. Gal mes esame savininkiški?
Siaubas, kaip nesupranti. Jei nori pamatyt pasaulį, tai tą daryk dabar (a, jau paskaičiau, gali dabar važinėt), o ne kai kakosi į pampersus. Jūs ką, pamirštat dėl ko tėvai senatvėje prie vaikų nori glaustis?
O aš džiaugiuosi tokia galimybe, juk tai atrakcija, Rivake. Negi tau niekada nesinorėjo padaryti kažką, kas netelpa į jokius rėmus? Ech...su kokiu malonumu prisimenu keliones, kai mintis gimsta vakare, o ryte jau skrendi. Žinoma, nesusiruoši kaip reikiant, nepasiimi visko, bet kiek paskui nuotykių su visokiomis variacijomis.... bus ką anūkams papasakot.
matai kokie mes skirtingi, su vyru tik grįžome iš Graikijos, tuoj suorganizavau į Varšuvą kelionytę visai šeimai, o dabar jau turime bilietus į Kroatiją, ir aš dar vis noriu ir ten ir šen, mano vyrą tai varo į zlastį nors kai parvažiuojame tai būna patenkintas ir visada dėkoja, kad išjudinau, kad išvažiavome
Va..va...dėkoja. Aš irgi padėkočiau, kad kas mane staigiai ir be jokių perspėjimų kažkur nusitemptų. Emocija nepalyginama su jokiais pinigais. Visų pirma- tai šeimos santykių paįvairinimas, nes monotonija tiesiog žudo šeimą. Nežinau, ką tai reiškia keliauti atskirai nuo antrosios pusės, bet įtariu, kad tada pradeda graužti pavydas.
Gyvenime gailiuosi atsisakęs dviejų kelionių(aišku,nemokamų) -praplaukti kažkuria didžiąja Sibiro upe ir aplankyti Baikalo ežerą.Miestai,kiti žmogaus rankų sukurti objektai,niekad nedomino.O žmonės visi esame skirtingi,kitaip jokios įvairovės nebūtų.
O su parašiutu šokai? Žinoma, ne nuo kaimyno stogo, o iš lėktuvo? Aš niekad nešokau, tik svajojau ir bijojau. Dabar tai tuo labiau.....kaulai jau niekam tikę. Ledo rūmuose pačiaužiau pačiūžomis pusvalandį, o paskui klekt....ir lūžusi ranka. Bet svajoti juk gerai.
Tarnavau ir desantininku ypatingos paskirties daliniuose,teko keletą kartų šokti iš lėktuvo.Yra didelis skirtumas,kokiu tuo metu greičiu lėktuvas skrenda.Kai lėtai - nieko baisaus,leistis smagu.Bet,kad tas man labai patiktų - ne,tai ne man.
Komentuoti gali tik registruoti vartotojai. [ Registracija | Įeiti ]
Man tegu parūpina kokią bobulką prižiūrėti ir tegu gyvena savo gyvenimą. Ateitų, aplankytų ir santykiai geresni, nei nuolat klausytis jų barnių, kaip jie dalinasi priežiūra. Vat o to dalinimo tai aš niekaip nesuprantu, nors pasiusk. Kaip aš užsidirbau pati, taip jie turi užsidirbti. O jei ką duodu, tai tegu būna dėkingi, o ne pjautis, kam daugiau, o kma mažiau. Tai taip šlykštu.
Bet svajoti juk gerai. 