Kai kurie žmonės savo sugebėjimu meluoti yra pranašesni prieš kitus. Jų smegenys geriau paruoštos sudėtingiems apskaičiavimams, būtiniems įmantriai meluojant." Tai -citata iš mokslininkų tyrimų. Patologiniai melagiai lengviau prisitaiko prie situacijos ir jas panaudoja savo tikslams pasiekti, išsisukti iš nepatogios situacijos, kažką gauti, pajungti kitus žmones savo valiai, nes jų smegenyse yra daugiau baltosios medžiagos.
Na, meluojame visi, ar ne? Ir visada pateisiname save, kad meluojame iš būtinybės. Nenorime įžeisti kitų ir sakome, kad labai neturėjome laiko juos aplankyti....begalė darbų, begalė rūpesčių ir t.t. Bet ar tikrai taip? Jei būtume norėję, juk be jokios abejonės laiko tikrai surastume.
Bet patologiniai melagiai sukuria tokias situacijas, kurios sujaukia aplinkinių žmonių gyvenimus ir ta melo (lyg sniego) gniūžtė rieda nuo kalno didėdama ir įtraukdama dar daugiau žmonių, sujaukdama jų planus ir gyvenimą.
Tai gal patologinis melagis yra ligonis ir jį reikia ne smerkti o gydyti? Bet kaip gydyti, jei jis gimė turėdamas smegenyse daugiau baltosios medžiagos, nei kiti?
Prisiminkime Žalimo, kaip liudininko veiklą Kedžio byloje. Psichiatrai mano, kad jis yra patologinis melagis, bet tai teisėsaugai nesutrukdė remtis jo parodymais. Negana to, jis išlošė bylą prieš Kedžio motiną.
O aš ne. Nejaugi turiu pliurpti viską, kad mane laikytų sąžininga? Greičiau laikys durnele. Kai tu grįžti iš kitos moters, papasakoji žmonai? Paskaitykit va čia, legalizuotas chamizmas ir nieko negalima padaryti teisinėmis priemonėmis: Melas
Kam tie kraštutinumai? Nepatinka tema,tai ir nekalbi visai.Bet jei ką kritikuoji ir sąmoningai nemini pliusų,tai jau kas kita.Žmonai pasakoju viską,bet ji visiškai nesidomi mano santykiais su draugais.O šeimų draugystės nepripažįstame,nei ji,nei aš.Retkarčiais ji susitinka su draugėmis pirtyje,bet manęs ten juk nebūna.
Ėėė...gal ne, Galaxy. Jie jaučia nepatogumą vogdami ir žudydami, nes už tai baudžiama kalėjimu - laisvės suvaržymu. Bet už melą juk nebaudžiama. Blogiausia, kas gali būti- tai visuomenės pasmerkimas. Bet jei tu palieki vieną visuomenės ratą, kuriame buvai, ir nueini į kitą, tai jokio nepatogumo ir gali suktis vėl iš naujo. Pažįstu vieną žmogų, kuris visą gyvenimą kalba apie namo statybas, bet ir pasenus neturi net kur gyventi...nuolatinis pinigų trūkumas. Tai čia svajoklis, ar patologinis melagis? Jei tai svajoklis, tai kodėl sūnus lygiai toks pat? Atrodo, lyg būtų paveldėjęs genus.
Pirmuoju kosmonautu tiesiog per plauką netapo G.Neliubovas.Jis pasakojo apie tai draugams,bendradarbiams,bet juo niekas netikėjo,todėl jis 1966 m.šoko po traukiniu.Jo nuotraukos buvo ištrintos iš kosmonautų istorijos,vadinasi be jo istorija melaginga.Tik 1973 m. vakarų istorikai aptiko vieną atsitiktinai nesunaikintą foto,po kurios ir buvo atstatyta tikroji istorija.
Rivake, ką tai rodo? Kad jis yra nestabilios psichikos. O ar nestabilios psichikos žmogus gali skristi į kosmosą? Manau, kad ne, juk čia tau ne tortą iškepti. Jis gal buvo gabus, veiklus, bet jei negali pasitikėti žmogumi, tai užbraukia visus jo privalumus ir čia jau visiškai ne tikėjimo ar netikėjimo klausimas. Kodėl saugo senukus? Ogi jie gali išeiti ir nebepareiti. Pareina išėję, bet jei kilo įtarimas, jo nepaleidžia vieno. Kartais vienas poelgis sudaro problemų visam gyvenimui ir bendravimui visuomenėje. Patologiniai melagiai moka išsivynioti iš bet kokios situacijos, nes mes įpratę tikėti žmonėmis, o tikėjimas blėsta pamažu, kai nuolat susiduri su melagiais. Visą gyvenimą man nekilo mintis netikėti žmonėmis, kol nepabuvau Lenkijoje, kur melas -kasdienybė ir netgi nelaikoma melu.
Apie kosmonautus būtų atskira tema - prasigėręs ir neištikimas Gagarinas,jam pavydintis ir arogantiškas Titovas ir t.t.Bet juk tema apie melą.Todėl čia ir rašiau,kad tiesos nutylėjimas ir yra melas,nes šiuo atveju meluojama,iškraipoma istorinė realybė.
Kosmonautų grupėje buvo 20 žmonių.Kalbamu atveju dar nė vienas nebuvo pakilęs į kosmosą.Vėliau kosmonautų tarpe buvo ir du lietuviai - Kuraitis(Jelisiejevas) ir Stankevičius (žuvo1990m.)Kuraitis buvo priverstas priimti savo motinos pavardę.
nežinau, kaip su ligoniais, bet nemeluoti visai tikrai įmanoma, pabandykit, nusistatykite sau laiką per kurį nebemeluosite niekam, nei sau nei svetimam, ir pamatysite, kad tai nėra taip sunku, kaip atrodo, na gal sunkiau sau, bet svetimam tai tikrai lengva nemeluoti.
Įdomus eksperimentas. Bet jis daug kam pablogins gyvenimo kokybę. Gal nori įsivaizduoti prekybininką? Kiauras bankrotas - štai kur nuves šis tavo eksperimentas.
netiesa, jei tau pameluos, tu kitą kartą pas tą pardavėją nepirksi, taip prarasi daugiau klientų, nei sakydamas tiesą...
jei pajaučiu, kad man ima pūdrinti smegenis melu, paklausiu "jei tau reikėtų, kurį pats/pati pirktum?" ir dažnai sulaukiu nuoširdžių prisipažinimų, kad vienos ar kitos prekės nepirkti, pirkti brangesnę, bet geresnę, kurią jie patys pirktų. Jei primygtinai kišą būtent tą, tai išvis neperku, susirandu kitur. Visada gali pati rinktis tikėti ir leisti save durninti, ar tiesiog pasieiškoti kitur.
Matai, taip galima,bet patologiniams melagiams visai nesvarbu, ar juos pričiupo, ar ne. Kai kurie šventai tiki savo išgalvotomis fantazijomis ir melu. Ar skaitėte tą mano straipsnį, po antrašte "Melas"? Tai va, viską apibūdina citata:
„Kodėl mes taip giliai įklimpome? Ar čia liga, ar ne, bet jis yra patologinis melagis. Pagauni jį už rankos su pavogta dešra, o jis sako: „Aš jos nevogiau“. Žiūri į akis ir sako: „Ne, taip nėra“. Sakai: „Žiūrėk, dešra tai tavo rankoje“. Jis tada sako: „Ne, jos nėra“.
Nejaugi turiu pliurpti viską, kad mane laikytų sąžininga? Greičiau laikys durnele. 
