Vakar prisiminiau savo jaunystę senamiesčio kiemelyje su besipešančiomis kaimynėmis, kurios, neberasdamos argumentų kolionėse, pasikeldavo sijonus ir rodydavo viena kitai pasturgalius, aptemptus rausvais ar melasvais pantalonais... Ir dar kažkuriame komentare rašiau, kad niekad niekam nepavydžiu. O šianakt sapne supavydėjau. Prabudau vis dar persmelkta pavydo su nepaaiškinamu beviltiškumu ir skausmu... Gerą minutę dar jutau tą sunkų jausmą... Paskui praėjo. Aš niekada jau neturėsiu tokio jaukaus sodelio uždarame senamiesčio kiemuke, kaip ana moteriškė iš mano sapno.
O aš niekaip neatrenku ką dar galiu turėti ir ko ne. Teoriškai ir tokį sodelį galiu, bet praktiškai turbūt neturėsiu. Beje, jis labai tinka kaip iliustracija tavo žemiau esančiame dienoraštyje apie nekilnojamą turtą ir gyvenimą pietų kraštuose.
Praktiškai turbūt geriau nebūtų tą įgyvendinus. Tarkim, aš galiu (įperku) nuvažiuot kruiziniu laivu į Antarktidą, dar į kokią Prancūzijos Polineziją ir dar galiu pvz. dar vieną specialybę nueit studijuot. Visai gražiai skamba. Bet gyvent tai greičiausiai prisireiks daugiau nei du tris metus. Tai kaip paskui turėčiau gyventi išleidus pinigus? Arba nusiperku namą su tokiu kiemeliu ir paskui nepajėgiu jo išlaikyti
Žinai, galėčiau papasakot liūdną istoriją kaip giminaitė ėjo dirbti, nes manė, kad ten paskutinis šansas pinigų užsidirbt ir kiek laiko pradirbo. bet gal liūdnų istorijų nereikia?
Visiškai sutinku su tavim,Arti,tik jei ne abi rankos kairios.O darbštus žmogus pats susikuria sau rojaus kampelį,juk į šitą paveiksliuką pažiūrėjus ,nieko jau ypatingo nėra.Reikia tik mylėti gėlės ir netingėti.Jei nuvažiuotumėt pas Sonymar,dar ne tokių grožybių pamatytumėt,nors ji savo sode ir negyvena pastoviai.
Tai kad aš ne gėlių sapne pavydėjau... O tokio uždaro senamiesčio kiemelio. Džeinė puikiai žino, kiek šiais laikais kainuoja butas senamiestyje su tokiu uždaru kiemeliu...
Karaliene,brangi žemė,o visa kita galima sukurti tiesiog iš nieko.Žinau vieną,kuris ten nešė plytą prie plytos,radęs gatvėje,dasipirko už centus griaunamo namo raudonų plytų ir apšiltino.Atrodo liuks.
Ta baimė, jog galiu prarasti tai, ką gero turiu šiandien, irgi aplanko... Apskritai, gyvenime, man dažnai būdavo, kad užplūsta baimės banga, kad staiga galiu netekti to, ką susikūriau... Bet čia gal normalus jausmas? gal visiems panašiai būna?
ta baime gal ateina su metais ir patirtimi, matant ir savo gyvenime, ir kitu, kad niekada nnebuna visko labai daug kad nieko netruktu, visada gyvenime yra balansas... As daugiau apie pavydo jausma, ne baimes... Kai pavydziu sau, pasijuntu nejaukiai, kad turiu daugiau uz kitus, kad esu laimingesne uz kitus, ir nesmagu pasidaro lyg pries kitus, kad as turiu, o jie nebe... Ir ima kilt kazkoks vidinis noras atimt tai is saves, atsisakyti, buti kaip ir kiti... Manau, tai negeras jausmas... Savotiska pavydo forma- pavydas paciai sau...
Hmm..Lira,aš irgi nesu jautusi pavydo sau,todėl kažkaip neįsivaizduoju tokio jausmo. O juk visada galima padėti tam,.kam labiau reikia.Gali duoti netgi ir meilės.Žinoma,savos,o ne svetimo žmogaus. O kitam pavydžiu ir tas pavydas varydavo mane pirmyn siekti to paties.Tiesa ,pastaraisiais metais nebejaučiu pavydo ,bet užtat nebeturiu ir siekių.
O aš tai niekad gyvenime su niekuo nesitapatinau kažkaip... tad ir pavydėti nebuvo ko. Gyvenau taip, kaip man patiko, kaip norėjau, kaip pati išmaniau ir sugebėjau. Dažnai skirtingai nei dauguma gaudavosi... Bet aš žinojau, kad tai - mano gyvenimas, ir gyventi man reikia pačiai. O va senamiesčio kiemelį pražioplinau... Anuomet nežinojau, kad jo ilgėsiuosi...
As manau, kad pavydo jausma skirtingai isivaizduojam. Arba skirtingai vadinam... Todel vieni sako- "pavydziu", kiti sako "niekada nepavydziu"... Senamiescio kiemelio praradimas- pravalas Visgi Vilniuj turet toki tylu jauku geleta kampeli- tai didelis turtas....
Nusiramink,tu ne viena.Aš prieš pat pabrangimą pardaviau du butus už tokią kainą,kad dabar ir vieno koridoriaus nebenusipirkčiau..tai reikėtų nusišauti,ar ką? Bet jei kas lieptų pasirinkti,ar būti ligotai,ar biednai...vėl rinkčiausi tą patį.
O aš apsidraudžiau namelius , tai radau nebaigtų reikalų su ūkinio priestato statybom . Pradėjau legalizuot , pavaikščiojau po instancijas visokias geodezines ir žemėtvarkos tai išvada viena - numaus paskutines kelnes su savo matavimais ir leidimais
Ooooo joa... čia tai jau vsio... Teko ir man susidurti su tais dalykais, kai reikėjo sodybą parduoti. Aaina sau, koks biurokratizmas, popierizmas ir pasipinigavimas...
Dar jūs apie pavydą? Aišku, kad pavydžiu ir aš, ir daug ko. Bet ne ištisai. Kitą kartą susiprantu kaip man pasisekė, kad nepasisekė. Geras jausmas yra nebūt skolingai. Pvz. būčiau pardavus kai pats brangumas "kiemelį' ar ne kiemelį, o kitas žmogus paėmęs paskolą dar ilgai už jį mokėtų, nors daiktas jau tiek nevertas. Ir taip lygiai su visais dalykais gyvenime....
Čia tu labai labai teisi. Man patiko tavo mintis. Taip. tas jausmas, kad niekas tavęs nekeiks, kad nieko neapiplėšei, nenuskriaudei - tikra palaima. Ir ant dūšios ramu dėl to.
Na, lyg teoriškai jie nekalti, bet... Anksčiau aš šito nesupratau. Ir juokingiausia, kad tokia tiesa šovė į galvą ne skaitant Bibliją, bet ekonomikos vadovėlius.
Nežinau ar daug tokių, kurie išdovanoja. Gyvent galima normaliai, be kaltės jausmo ir net išsitenkant į 10 Dievo įsakymų ir turint turto. Bet kaltė atsiranda tada, kai jau pradedi gilintis, jog daugiau turėdamas, daugiau ir suvartoji. O kiekvienas vartojimas yra kažko apiplėšimas. Jau mes savaime kitas būtybes skriaudžiam, bet daugiau turintis skriaudžia daugiau ir jas, ir jau skriaudžia kitus žmones taip pat.
Maaat kaaip... Ekonomikos vadovėlių nestudijavau, tik šiaip, instinktyviai visuomet jaučiau, kad nereikėtų kitų skriausti... O su tuo vartojimu... nu joa... kai pagalvoji...
Komentuoti gali tik registruoti vartotojai. [ Registracija | Įeiti ]
