Eina laikas, susiformuoja įprotis. Tiesa, tam daug laiko
nereikia, vidutiniškai 21 dienos. Manyčiau, įprotis ir atvesdavo mus į
kiemelius lt.. Į tuos kiemelius, kurių šiandien nebeliko.
Turėjom vieną puikų susitikimą, turėjom daug nuostabių
akimirkų, buvom kažkiek artimi, kažkiek brangūs viens kitam. Sureaguodavome,
jeigu kas nors ilgai nepasirodo, jausdavome kito nuotaikas. Tapome beveik
kolektyvu. Deja, dėl nepaaiškinimų savininkės sprendimo portalo neliko. Reiktų
prisiminti kas gero ir eiti toliau. Kitko ir nebelieka.
O aš pabaigai norėčiau padėkoti visiems dalyvavusiems. Jūs
buvote žavūs, nuostabūs, man gera buvo su Jumis visais, AČIŪ Jums. Taip pat
norėčiau atsiprašyti už savo, ir kaip admino, ir kaip dalyvio klaidas. Ir dar.
Kažkaip tikisi, kad neišsisklaidysime interneto platybėse. Gal... Nors iš kitos
pusės, kaip rašė Maironis,-
„Ar susitiksim, Dievas žino,
Ne vygė supa mus šilta,
Jau daug svajonių paskandino,
Sunki gyvenimo našta."
Lengvos naštos, ir iš visos širdies, viso viso ko geriausio,
man brangū kiemeliukai
Ką tu čia taip liūdnai....ne gyvenimo juk pabaiga.Maironiui gyvenimo našta gal buvo sunki,o ko mums trūksta?Sotūs,apsirengę,nemiegame po medžiu lietui lyjant..tik gyvenk ir žvenk.
Visiškai pritariu.O žinai,kodėl?Kai žmogus žmogui reikalingas,tai ir palapinėje kartu gerai.O jei ne..tai ką gi,matyt taip turi būti ir sintetika vargu,ar reikalinga.
Žmonių yra 6 milijardai. Tad ilgai nebūnant su vienais, dėl kokių nors priežasčių, jie užsimiršta, atsiranda kiti. Taip, kažkas laimima, bet kai kas ir prarandama.
Manau, ir čia pamažu priprasime. Nors man jau su amžiumi vis sunkiau priprasti naujoje vietoje... Bet gal... Žinoma, juk žmonės svarbiausia, o ne vieta.
Turistas atsitiktinai sustojo prie gražaus kaimelio,o jo dėmesį patraukė nedidelės kapinaitės ir jis pradėjo skaityti užrašus. 1.: Džiovanis Taregas, gyveno 8 m., 6 mėn., 2 sav. ir 3 d. Susidomėjęs perskaitė šalia stovinčio paminklo užrašą: Denis Kalibas, gyveno 5 m., 8 mėn. ir 3 sav. Ėmė skaityti užrašus vieną po kito,o ilgiausiai gyvenęs žmogus tebuvo vos perkopęs 11 metų… Širdį suspaudė skausmas, žmogus atsisėdo ir pravirko. Pro šalį ėjęs senolis sustojo ir tylomis žiūrėjo į verkiantįjį, o paskui paklausė, ar šis apraudąs kokį giminaitį. “Ne, ne, ne giminaitį,- atsakė turistas. – Tačiau kodėl jie visi miršta vaikystėje?” Senolis nusišypsojo ir tarė: “Nusiraminkite,kai jaunuolis sulaukia 15, tėvai jam padovanoja sąsiuvinuką,ir nuo tada, kai tik patiria stiprius jausmus, jis atsiverčia sąsiuvinuką ir pažymi, kiek laiko truko didžiulės, tikros laimės pojūtis. Įsimylėjo…o po to… kiek laiko truko pirmojo bučinio jaudulys. O nėštumas ir pirmojo vaiko gimimas? Draugų sutuoktuvės? Trokštama kelionė? Žmogui mirus, atverčiame jo sąsiuvinuką ir suskaičiuojame laiką, kurį jis praleido jausdamas visišką, tobulą pasitenkinimą. Tai ir užrašome ant jo kapo, nes manome, jos šis yra vienintelis, tikrasis gyvenimo laikas.(Bruno Ferero)
Pavyzdžiui Saulius galėru suorganizuoti kokia viktoriną Paskelbutume pirmajam pagrindiniam puslapyje kada ji bus organizuoja ir detales prieš keletą dienų, kad daugiau žmonių susirinktu
Nu ir verkšleni tu čia, atrodo,kad svieto pabaiga .Svarbiausia, kad turim vietą kur susibėgti, o anų kiemelių man nei kiek negaila (pykit nepykit, bet sakau tiesiai), kai kas neveikė, kai kas nepatogu visai buvo ten.Jei ne plepynė ten juk nebūtų ką veikti visai, na čia man asmeniškai.
.Svarbiausia, kad turim vietą kur susibėgti, o anų kiemelių man nei kiek negaila (pykit nepykit, bet sakau tiesiai), kai kas neveikė, kai kas nepatogu visai buvo ten.Jei ne plepynė ten juk nebūtų ką veikti visai, na čia man asmeniškai.
