Sapnavau keistą sapną. Buvau, ko gero, Niujorke (o gal Čikagoje... o gal šiaip kažkokiame dangoraižėtame mieste...). Tas miestas man pasirodė toks pilkas, kažkoks nykus... Esu viešbutyje... ruošiuosi važiuoti į kalnus... su miesto maršrutiniu autobusu. Stotelę randu gana greitai. Važiuoju... autobusas pilnas, sėstis nerandu kur... kelias labai vingiuotas... Pagaliau atvažiuojam. Išlipu. Žaviuosi vaizdais nuo kalnų... Staiga matau, kaip pradeda griūti uolos... Griūtis plečiasi ir plečiasi, pakyla didžiausi sniego stulpai... Matau, kaip suyra kelias, kuriuo atvažiavau... Baisoka. Sutemsta. Žinau, kad jau laikas važiuoti atgal. Vėl sėdu i autobusą ir mąstau – kaip gi grįšiu, juk kelio nebėra... Bet mašina ramiai išvažiuoja, pasuka į kitą kelią... „Tai bus ilgesnė kelionė, bet įdomesnė“ – praneša vairuotojas. Ir per langus atsiveria mažų kalnų miestelių vaizdai. Naktis, baltas sniegas. Pasaka! Gražu... nedideli, tvarkingi, vienodos spalvos nameliai, tuščios aikštės, apšviestos geltoną šviesą skleidžiančių žibintų šviesa... Tokie švarūs, tokie miniatiūriniai tie miesteliai... Krenta lengvos purios snaiges... nei vieno žmogaus.... Taip lengva kvėpuoti... Bet... vėl grįžtu į tą patį purviną, pilną pilkų žmonių didmiestį... Keistas sapnas. Bet labai emocingas – patyriau daug ir skirtingų emocijų.... Ir ką tai galėtų reikšti...
Taigi kiek filmų režisierių sukūrė filmą pagal sapną...ujujui... Rašytojai netgi naktį atsikėlę užrašinėja sapną, o paskui jame rankioja sau idėjas. Kažin, ar tai gerai, nes sako, kad sapnus galima valdyti, bet kai jie pradeda valdyti mus....juk sapnas, koks jis bebūtų, vis vien atima iš tavęs ir dvasinę, ir fizinę energiją.
galimai aš nusišneku, bet manau jei baigei tuo kuo pradėjai, tai taip ir gyvenime, turėsi gražių ir pavojingų išgyvenimų, bet liksi ten kur esi, niekas nepasikeis rezultate...
kaip ir man. šitiek atsiminti būtų ne mano jėgoms. 
