Džiasmin,užuojauta Sunku artimiesiems.
Mano drauges brolis prieš keletą metų Švedijoj užsimuše-tai ir parveže tik po dviejų savaičių.Ten kol ekspertizes vyksta kos tas ir anas.
Tiesa,ar jis buvo apsidraudes gyvybe? jei taip-tai reikia kreiptis i draudimo bendrove...turi padet parvešt. Nes tai daug kainuoja,parvežimas.
neperimsim mes daleles skausmo kad ir kaip noretume.....Tik va jus kurie arti-galit morališkai palaikyti.

Džeine,Išėjo ir dingo. Tokių Lietuvoje šimtai. Vieni atsiranda, kiti randami mirę, treti lyg išgaruoja nuo žemės paviršiaus, nepalikę apie save jokių žinių.
Kaip teigia statistika, apie 70 proc. dingusių be žinios anksčiau ar vėliau yra surandami, vieni gyvi, kiti mirę. Esu įsitikinusi, kad šis skaičius būtų kitoks, jei tie, kurie turi ieškoti žmonių, į savo darbą žiūrėtų kitomis akimis.
Tie mūsų operatyvininkai yra visiškai neoperatyvūs. Jiems dingę žmonės yra kasdienis darbas ir jiems širdies dėl dingusiųjų neskauda. Jie dirba tik dėl paukštuko, o jį, kaip žinome, galima padėti visaip.

Tai tu tiki,kad 70%?O kiek iš jų tik,,paukštukas"?Ir ne šimtai,o statistika-1200 per metus,tai pasistenkime įsijausti į jų skausmą.Mirusį dar ir palaidoti gali,šiek tiek aprimti.Ką kenčia tos merginos-tai daug baisiau už lengvą mirtį,nors ir tų labai gaila.
Sakai,parvežti.O ką jūs galvojate apie krematoriumą?

Užuojauta artimiesiems.. Tikra tiesa, kad norėtume, jog savi mylimi gyventų amžinai ir kad mes juos paliktume, o ne jie mus. Tik jie turbūt galvoja taip pat...

Užuojauta, bet kokia mirtis skaudi

Kuo mirusiajam lengvesne mirtis, tuo likusiems artimiesiems- didesnis skausmas. Juk netiketa, staigi, nepasiruosta moraliskai, duzta visas ju gyvenimas, neissvajotos svajones, neigyvendinti planai.... Ziauru...
O as irgi pagalvojau butent apie dingusius zmones. Kai mirsta, tas skausmas labai gilus, bet kiek trumpesnis, o kai dingsta- labai kankinanciai ilgas. kaip palaidoji, zaizdos su laiku uzsitraukia, lieka kartais paskaudantys randai. O kai zmogus dingsta- ta zaizda islieka visada, kol neatsiranda gyvas ar mires....
Ai, baisios temos is pat ryto

Taip, tai baisi tragedija. Jetau...
Net širdį suspaudė...
Man irgi visą laiką neramu, kai vyras reise... Italija, Ispanija, Prancūzija, Anglija... Per visokius kalnus važiuoja, šalia tarpeklių, greitis žvėriškas - reikia spėti nuvežti pagal grafiką... Nuolatinė įtampa...
O kiek būna atvejų, kad nuo įtampos neatlaiko širdis prie vairo?
Tai kai įsivaizduoju, kad gaučiau tokią žinią.... net plaukai šiaušiasi...

Didžiausia užuojauta.
Nepaprastai gaila jaunų žmonių, šeimos. Viena mirtis - tragedija , o daug jau statistika, dėl to negalima pykti ant pareigūnų, apie ką užsimena Torpeda. Jie taip pat turi šeimas, vaikų, dėl žmonių nepagarbos kaltinkime save. Nespėja, o jiems vis krauna, etatus ir atlyginimus mažina. Puikiai žinau tą mėsmalę.
Stiprybės visiems, visų specialybių ŽMONĖMS gražiosios Žemės gyventojams .

Vat, vieniems darbus sukrauna, o kiti tampa išvis nereikalingi ir turi išvažiuot. O išvažiavus ir gyviems negrįžt kartais...

Staigi mirtis visada pribloškia. Ypač jauno, reikalingo žmogaus.
Ne, mirt staigiai negerai net pačiam. Reikia mirtį palaipsniui prisijaukinti.

mmmm..sunki liga ant patalo išvargina liginį ir artimuosius,bet staigi mirtis išplėšia dalelę širdies artimiesiems....bet juk negalime pasirinkti..kada..kaip...

Bet kai galvoji, kad bet kuris mes galim jau bet kada, o tuo labiau artimieji...

Užuojauta artimiesiems.
Kažkiek esu su tuo susidūrus. Tai nebuvo artimiausias man žmogus, bet pati mylimiausia puseserė. Išvyko ji kelioms dienoms su reikalais, planavom susitikimą kai grįš, šašlykų prisikepti kartu,pavakaroti, bet deja , nepavyko, žuvo avarijoje grįždama iš užsienio Liko sūnelis penkių metukų be mamos

Galaxy,ar į manoma paprastam žmogui priprasti prie mirties?Man atrodo,kad tik gydytojai ,anatomai ,duobkasiai,kriminalistai, kurie mato mirtį kasdien,bet ir jie,kai susiduria su savo žmogaus mirtimi,galvoja kitaip.Tikintiesiems lengviau,nes jie tiki ,kad danguje bus nuostabu.Viena man neseniai pasakė....o kam čia Žemėje kankintis,jei ten nebus geriau?Nustebau....argi gyventi-tai kančia?Argi kančia dirbti,mylėti ,regėti mėlyną dangų ir bundančią gamtą?Gal mes tik perdaug sumaterialėjome.
Aš nenoriu mirti,nes man gyvenimas -vienas ir nepakartojamas,tai -mano šansas.Tik po 40-ies pajunti,kad gyveniams ne bėga,o skrieja ir laiko visada bus mažai.O laidotuvėse verkiame mes iš egoizmo,kad kiti mus palieka.Reikia verkti tada,kai miršta dar vaikas,paauglys ar jaunas,nespėjęs pagyventi.

Aš tam tikra prasme sakau, kad galima. Tada, kai pradedi atsipratint nuo savo troškimų, iš kurių daug kas laikui bėgant tampa vis mažiau įgyvendinami.
o jaunam žmogui (ir kai miršta jaunas) priprasti yra sunku.

Kai tai yra artimas tau, pažįstamas negali reaguoti šaltai. Kai svetimas kažkas-tuomet taip. Žiūri tarsi iš visų pusių ir logiškai dėlioji. Čia profesine prasme minty turiu. Savas- todėl jis ir savas, kad emocijom surišti esam.