Iš interneto, nežinau kas autorius: Po dvylikos bendro gyvenimo metų mano žmona panoro, kad aš pasikviesčiau kitą moterį pietų ir į kiną. Ji man pasakė: "Aš myliu tave, bet žinau, kad ir kita moteris tave myli, ir norėtų su tavim praleisti laiką". Toji kita moteris, kuriai mano žmona paprašė skirti dėmesio, buvo mano ... mama. Ji našlė jau 19 metų. Mano darbas ir treji vaikai reikalavo nemažai laiko bei jėgų, ją aplankydavau tik retkarčiais. Tą vakarą paskambinau norėdamas pakviesti pietų ir į kiną. - Kažkas atsitiko? Ar viskas gerai? - iškart pasiteiravo ji. Mano mama yra iš tų žmonių kurie iškart nusiteikia negeroms naujienoms, jei telefonas suskamba vėlai. - Pagalvojau, kad gal norėtum susitikti ir praleisti drauge kažkiek laiko, - atsakiau aš. Ji sekundėlei susimąstė, o tada atsakė: "Žinoma, labai to norėčiau, būtų išties puiku." Penktadienį po darbo važiavau jos pasiimti ir truputi nerimavau. Kai mašina sustojo šalia jos namų, pamačiau ją stovint tarpduryje, atrodė, jog ji irgi šiek tiek jaudinasi. Ji stovėjo užsimetusi paltą. Jos plaukai buvo pagarbiniuoti. Dėvėjo suknelę kurią pirkosi per paskutines savo vestuvių metinės. - Visiems savo draugams pasakiau, kad mano sūnus mane šiandien veža į restoraną, tai padarė jiems gilų įspūdį, - pasakė ji sėsdamasi į mašiną. Nuvažiavome į restoraną. Jis nebuvo labai prabangus, bet gana mielas ir jaukus. Mama paėmė mane už parankės ir ėjo taip lyg būtų pirmoji ledi. Kai susėdome prie staliukų man teko skaityti jai meniu. Mamos akys dabar galėjo skirti tik stambų šriftą. Perskaitęs maždaug iki vidurio pakėliau akis. Pamačiau, kaip mama žvelgia į mane ir ilgesingai šypsosi. - Seniau, kai buvai mažas, visą meniu skaitydavau aš, - pasakė ji. - Atėjo metas, atsilyginti paslauga už paslaugą, - atsakiau. Bevakarieniaujant užsimezgė visai šaunus pokalbis. Lyg ir nieko ypatinga. Mes tiesiog dalijomės paskutiniais savo gyvenimo įvykiais. Bet taip įsitraukėm, kad pavėlavom į kiną. Kai parvežiau ją į namus ji pasakė: "Aš dar kartą norėčiau nuvažiuoti su tavimi į tą restoraną, tik šį syk jau kviečiu aš." Aš sutikau. - Kaip sekėsi? - paklausė žmona. - Puikiai. Viskas išėjo daug šauniau nei tikėjausi, - atsakiau. Po kelių dienų mama mirė nuo sunkaus širdies priepuolio. Tai nutiko taip staiga, jog negalėjau niekuo pagelbėti. O dar po kelių dienų aš gavau laišką, su iš anksto apmokėta sąskaita, iš to paties restorano kur su mama vakarieniavome. Kartu su sąskaita radau raštelį: "Aš apmokėjau mūsų antrąją vakarienę iš anksto. Tiesa, nesu tikra, jog galėsiu dalyvauti. Bet kokiu atveju, sumokėta už du žmones. Už tave ir tavo žmoną. Vargu ar aš tau be galėsiu kada nors apsakyti ką man reiškė ta mūsų vakarienė dviese, į kurią tu mane tada pakvietei: Mano sūnau, aš myliu tave. Saugokite savo tėvus! Jie vieninteliai kurie nuoširdžiai džiaugiasi jūsų laimėjimais ir liūdi dėl nesėkmių. Būkite su jais dažniau, juk diena, kai jų nebeliks, ateis visai netikėtai...
kodėl švaistūnė? apie tėvus nepamirštu niekada, nes gyvename viename name, kartais norėdama pamaloninti pasikviečiu į koncertą, teatrą ar kavinę... bet kiekvieną kartą kurnors išsivedus mama, ji nepraleidžia progos man padėkoti: "kada tu surimtėsi, nustok švaistytis, ir kam čia reikia, geriau duotum grynais jei neturi jų kur dėti", praeina kiek laiko ir aš vėl ją kurnors veduosi, nes noriu, kad mano vaikai turėtų pavyzdį, kaip reikia elgtis su tėvais ne iš žodžių...
Gražus pasakojimas ,ačiū Akmenėli.Ir man senatvėje absoliučiai nieko nereikia,tik dėmesio ir pakantos ....bet dalelę to,ką aš atidaviau vaikams gimus.Gali nepavalgyti,bet jei žmogus nebereikalingas net saviems vaikams,tai kam begyventi iš viso?Kiek milijonų senukų numiršta vien dėl vienatvės,todėl senukai teisingai sako...nebijok ligos,bijok senatvės,nes tu būsi niekam nereikalingas. Tai gerai,kad čia marti supratinga,o jei ji nebūtų tokia,o kaip dauguma? Gali nenorėti tik vienu atveju,jei visą gyvenimą arei kaip arklys ,pervargai dėl vaikų(jei jų daug} ir nematei jokios šviesios dienos.Tada gal taip atsipyksta,kad džiaugiesi būdamas vienas.
O mano mamos neįmanoma būdavo niekur iškrapštyti. Ji paprastas žmogus, niekada nesilankydavo nei jokiuose renginiuose, nei juo labiau kavinėse (išvis turėjo neigiamą požiūrį į tai). Kadangi buvo aktyvi darboholikė, didžiausią kaifą jausdavo būdama namie viena, visada turėdama saldumynų ir būdama absoliučiai savarankiška ir nepriklausoma. Laimingiausios jos valandos buvo turbūt senatvėj, kai likdavo namie viena iir nereikėjo rūpintis nei vaikais, nei išgyvenimu. O didžiausia dovana buvo- staigmena, kai 65 metų proga įdėjom sveikinimą į vietinį laikraštį... Ak, kokia mandra buvo, kai pažįstami tą sveikinimą jai rodydavo ir sveikindavo A, ir dar ypatinga nuotaika būdavo per Antanines, kai pasipuošusi eidavo į bažnyčią, į atlaidus. O šiaip graži istorija, tik pabaiga "persaldinta" su tuo laiškiuku... Iškart jaučiasi, kad tai netikra, išgalvota istorija. Kol iki ten neperskaičiau, netgi tikėjau, kad ši istorija- reali
perskaičius, pagalvojau, o gal mano mamai nieko to nereikia, gal aš jai tiesiog primetu savo gyvenimo būdą, visai nepagalvojus apie jos norus ir pomėgius, nors mano mamos didžiausias pomėgis ir džiaugsmas - daržiukas, gėlynas, ji kaifuoja ten...
Aha, labai saldu, bet sugraudina. Tik, žinoma, čia persaldinta ir kita prasme, neparodyta, kad senatvėje dažnai tėvai vaikams tampa našta ir nemaža. ir jokia pasaka niekada dar nepamokė kaip elgtis tokiu atveju. Papasakosiu dvi istorijas, pirmoji girdėta Zebroje, antrąją prieš 2 dienas papasakojo draugė. 1. Kažkuri zebrietė rašė kaip ji gyvendama pas anytą turi kentėti. Vienas epizodas toks: po vaišių ant kriauklėje palikto gražaus servizo anyta supila naktipuodį su skystu ir tirštu turiniu. 2. Viena moteris po gydymo ligoninėje parsiveža pas save motiną, kuri šiaip visą laiką gyvena pas savo sūnų. Bet toji nori namo ir, kad savo pasiekt, sudaužo vonioje klozeto dangtį ir bakelį bei prisiusioje svetainėje ant kilimo.
Ar galima pykti ant žmogaus,jei jis ligonis???Taigi visai gali būti,kad jai atsitiks tas pats.Na tada pamatysim,kaip bus. Tokių žmonių priežiūrai valstybė moka pinigus,tai pagaliau galima sumokėti kitam žmogui,nes kai vaikai buvo maži,ji taip pat valė kakutį,nemiegojo per naktis,kol užaugino.Ir jai nebuvo šlykštu.
Žmonės tik taip įsivaizduoja, kad valstybė visiem moka. O ji moka greičiau tiem, kas prie valstybės pinigų lengviau prieina. Dėl tokio elgesio visiško invalidumo neduoda, jei ir duotų, tai būtų tik minimumas, už kurį nelabai ką prisamdysi. Dar be to suaugęs senas žmogus ne vaikas, jis niekada ir neklausys kaip vaikas. Beje, ką aš dar perskaičiau šioje pasakoje: Tam sūnui užteko kartą per 11 metų pasikalbėt su motina, kad visi, kurie nesusidūrę su tėvų priežiūra "susileistų" ir susigraudintų "kaip gražu'.
Lirai: Tai va,matai... tavo mamytė be galo didžiavosi sveikinimu per radiją ...tai rodo,koks jai svarbus dėmesys. Aš nenorėčiau sveikinimo per radiją,bevelyčiau betarpišką,bet kiekvienam savo...visi mes skirtingi.
aš savo mamą taip pat 60-mečio proga pasveikinau per radio stotį, mano mamuks apsiverkė, jai labai patiko... nors kitam jubiliejui, sau pasižadėjau, kad sveikinsiu per pageidavimų koncertą, ji visada juos žiūri, tai turėtų patikti, tikiuosi...
Komentuoti gali tik registruoti vartotojai. [ Registracija | Įeiti ]
ir būdama absoliučiai savarankiška ir nepriklausoma. Laimingiausios jos valandos buvo turbūt senatvėj, kai likdavo namie viena iir nereikėjo rūpintis nei vaikais, nei išgyvenimu. O didžiausia dovana buvo- staigmena, kai 65 metų proga įdėjom sveikinimą į vietinį laikraštį... Ak, kokia mandra buvo, kai pažįstami tą sveikinimą jai rodydavo ir sveikindavo 
