Prisiminiau vieną dienoraščių rašymo manierą. Žinoma, gal ten auditorija buvo kitokia, bet pasisekimą turėjo didelę. Beje, kažką panašaus daro ir mieloji Galaxy. Taigi, žaidimo taisyklės paprastos, aš įdedu citatą, kokio nors įžymybės, o Jūs ją narstote. SĖKMĖS.
--------------------------
Meilė - idealu, vedybos - realu. Bandymas sudėti į krūvą realų ir idealų visada baigiasi nesėkme. (V. Getė)
Na..jei teoriją suderinti su praktika,kartais pavyksta.Bet kiek mes čia benagrinėtume ,kuriuo atveju tai gali sutapti,nieko neduos...mes nesikeisime ir nepritaikysime teorijos praktikoje. Tai nuo ko gi priklauso?Ogi nuo paties žmogaus:kokioje terpėje jis išaugo. Turiu kaimyną,kuris labai atsakingas ir protingas,išaugęs labai labai sunkiomis gyvenimo ir mirties sąlygomis.Santuokoje jau 60 metų ir tikrai myli savo žmoną....matyti plika akimi.
Bet ar nėra taip, kad paranku vadovautis kokio nors klasiko mintim vien todėl, kad pateisintume (labiausiai prieš save patį) savo poziciją. Idant nebūtume vieniši su savąja...
Gyvenimas labai įvairus. Ir ieškodami, mes, žinoma, surastume, kur klasikas buvo neteisus. Tačiau, kad jis neteisus, DAUGUMOJE atvejų, vien pažvelgęs į skyrybų statistiką, sakyti nedrįsčiau.
Tik pastabėlė Gretulei. Na tikrai neprašiau aš to Getės, kad taip rašytų. Tikrai neprašiau. O jis ėmė ir parašė, ir ką dabar jam?
P.S. Beje istpriškai, Getės laikmečiu, vedybos iš meilės išvis buvo retenybė...
Orvel, mes randam tai, kas mums priimtina ir pateikiam. O skiriasi susituokę žmonės tikrai rečiau, nei gyvendami kartu ar tiesiog draugaudami. Tik oficialių skyrybų atvejus suskaičiuoti gerokai lengviau. Kitas klausimas- o ką daryti, kad taip nebūtų?
Ne. Nebūtinai kas priimtina. Jeigu tęsiu šį ciklą, bus daug citatų, kurios man nepriimtinos ar kuriomis aš abejoju. Beje, ir ši nėra absoliučiai teisinga.
O ar gyvendami kartu skiriasi dažniau ar rečiau, aš nežinau. Bet, spėju, kad ir Tu nežinai. Kaip Tu teisingai pastebėjai, tokių duomenų nėra, tad galim tik spėlioti. Ką daryti, aš nežinau, prie progos užklausiu Getės.
Cituoju Vini: "Na žinai- nereik toli žiūrėt. Oficialių vedybų, kuriose aš dalyvavau, ir po to skyrybų buvo tik vienos, o draugysčių su skyrybom.... hmm...:D"
O kur buvo daugiau meilės,- ar vedybose ar kaip tik "draugystėse"? Vedybos - tam tikra komforto zona, kurią peržengti, t.y. išsiskirti, nėra visiems labai lengva. Net jeigu meilės ir nelieka. Aš abejočiau kad tai rodo gerą mišinį meilės ir vedybų.
Vedybose buvo pastovesnė meilė, draugystėse- aistringesnė. Tik žinoma, meilės sulaukiau vienoje, gal dviejose, o ne visose, taigi aš už vedybas. Žinau, kad ne parankiai atsakiau, bet...
Oi...čia galime ir į pūdymus nueiti.Daugybė vedybų be meilės,daugybė meilių be vedybų, arba atvirkščiai. Bet pažvelgus į pačią dienoraščio esmę:kaip gimsta klasikų teiginiai ir kodėl dauguma mūsų juos priima kaipo tikrą tiesą?Ar dėl to,kad klasikas tapo garsus dėl kitų pasiekimų? Ar tiesiog jis buvo senovės filosofas,o seni -tai protingi?
Čia tiksliai. Šių dienoraštukų tikslas ir yra pabandyti atsakyti, kodėl KAI KURIUOS teiginius mes priimame kaip tiesą. Beje, ar tai klasikų ar kokio landsbergovičiaus, esmės nesudaro.
Taigi, Getė nepatiko. Tęskime. Duosiu kitą citatą.
Getė šiuo atveju teisus.Dar kol kas gamtoje nerasta "idealios meilės",kaip ir idealaus gyvenimo,idealaus žmogaus,idealios sielos bei idealios mirties...
