Ne, neteisinsiu santechnikų, palikusių nupjautus vamzdžius. Darbas TURI būti pabaigtas, ir tokia priežastis, kaip prisigėrimas, žinoma, negali būti pateisinamas.

Atsakomybę ir pareigą norėčiau panagrinėti plačiau. Ko gero, tik ankstyvoje vaikystėje mes neturėjome pareigos ir atsakomybės. O vėliau prasidėjo... Jau mokykloje atsirado pareiga mokytis, ir svarbiausia „ne blogiau negu kiti". Vėliau, mes, atseit, pasirinkome. Vieni ėjo į aukštąją mokyklą, kurią rinkomės pagrinde pagal kriterijus,- „pelninga specialybė" arba „kitur aš neįstosiu". Kiti nuėjo dirbti... Tiek vienu, tiek kitu atveju, mes įsikinkėme į pareigos-atsakomybės verpetą. Kiek bemiegių naktų, kiek tikrai puikių akimirkų paaukota tam, kad kokį nors darbą parašyti, taip kaip reikia dėstytojui, kiek savų minčių prievartavimo, savų idėjų atsisakymo. Ir taip pralėkė mūsų jaunystė,- gražiausi metai.

Bėgo metai. Ar mes darėme ką norime? Ne, mus vedė „pareiga, atsakomybė". Už šeimą, už vaikus, už anūkus, už brolius, seseris, darbą, Lietuvą, kubilių ir t.t. ir t.t. Mes pragyvenome didžiąją dalį gyvenimų, ir pridėję prie širdies ar galime pasakyti,- kad pragyvenome juos taip, kaip norėjome? O laikas nenumaldomai bėga,- žadintuvas, darbas, namai, žadintuvas, darbas ir taip iki garbingos pensijos, kurią dar kažin ar mums mokės.

Gal vieniems pasisekė labiau, ir jie už tą mazochistinį malonumą keltis, kai taip norisi pamiegoti, uždirbo kažkiek geriau. Taip, taip, jie galėjo sau leisti kažką pamatyti, per atostogas, mažulę mažulę laiko salelę, palyginus su rutinos vandenynu.  Dėl 24 rojaus dienų, jie išgyveno 300 dienų kasdienybės pragaro, ir tokius mes laikome,- „daug uždirbančiais ir gerai gyvenančiais".

Nekviečiu atsisakyti atsakomybės ir pareigos, bet jeigu TIK TAI lemia mūsų gyvenimą,- tai jau ne gyvenimas, o egzistavimas. Mes, tarsi robotai, atliekame programą, o daugiau, o daugiau laukiame kitos programos. Tiesiog pasakykime sau atvirai, o KADA mes pasitikome dieną su azartu? Kada mums buvo įdomu, ką atneš ši diena? Ar dar kas prisimena tai? O metai bėga... Ir kai suprasime, kad gyvenome kažkur neteisingai, antro gyvenimo niekas neduos, nežiūrint kokie atsakingi ir pareigingi mes būtume.

Ką gi siūlau? O gi gyventi. Taip, gyvenime turi būti ir pareiga ir atsakomybė, bet jų sureikšminti irgi nereiktų.