Mielieji kiemiūkščiai, taip susijaudinau, kad nebežinau kaip įeiti pas jus ,koks kodas, kur jį kišt... Kietumas išragavo, skystumas iš akių pabiro. Va taip... žaidžiam žaidžiam draugystę smėlio dėžėse, o po to...nežinai kur save sukišt iš nepatogumo ir pateikto Karalienės ir visų kitų grožio... Ačiū iš visos širdies... Ir ta saulė baigia smegenus iškepint..o norėjau kažką sueiliuoti Jums : apie laiką
tarsi aksomo rūbą liesčiau liečiu savo laiką ištirpusį tarp žemės ir dangaus
ta atkarpa tas gabalas išplėštas iš erdvės plevena man už nugaros vilnija prieky
skiautė išblukusio apsiausto kuriame aksominė buvau [size=15]
Būk ta, kurios rankos laiko pasauli. Kurios širdis sušildo žemę. Kurios daina įsako mylėti. Kurios žodis įsako gyventi. Būk šviesa, kurioje viskas auga. Būk daina, kurią visi dainuoja. Būk tiesa, kurios trokšta visas pasaulis.