Rytas, ankstyvas ir pilkas. Lauke stūgauja vėjas, nė kiek nepanašus į pavasarinį. Tokiame vėjyje nečiulba ryto paukščiai, tik linguoja nuogos medžių šakos, girgždėdamos dejuodamos. Plepteli iš dangaus keletas lietaus lašų. Nejauku. Pilka, drėgmė nešte neša į kambarį. Prausiuosi, vandeniu gaivinu akis, rankas, kaklą, šluostausi į gėlėtą rankšluostį, kvepiantį gaiva. Ranka ima virdulį ir pripylusi vandens , uždeda užvirt ryto arbatai. Metu malkas į pečiuką,ir laukiu pliūptelėsiančios ugnelės,kuri teiks šilumą. Kasdienybės ritmu imu keptuvę, ruošiu pusryčius, sukinėjuosi nuo šaldytuvo link spintelės ir atgal. Tokia įprasta ramuma. Prasiveria durys ir virtuvėn įeina grįžęs maniškis. Apkabina tvirtai, pabučiuoja ir įteikia pilną saują baltut baltutėlių sniegenų. Kukliai nusišypso- čia Tau, mano meile! Akimirksniu pakimbu ant kaklo. Tos sniegenos brangesnės už viso pasaulio rožes!!! Kaip vijurkas sukuosi prie viryklės, pabučiuoju, dar kartą pabučiuoju bėgdama pro šalį, pusryčiaujame abu, kalbamės, juokaujame. Toks jaukumas , visur- kambary, širdy,ir atrodo, net už lango. Išties- ten švysteli saulė. Tvarkau virtuvę, jis pakūrena pečiuką, sprendžia kryžiažodį. Plepam, tarsi kokie suokalbininkai, mirksim akimis..Gera. Po valandukės, ant tų pačių sparnų nuskrendame į miegamąjį ir paskęstame jaukiame saulės glėbyje, kuri šviečia pro langą. Atsipeikėju, guliu nuoga ir šypsausi. Laiminga. Ant virtuvės stalo , mažoj stiklinėj vazelėj šypsojosi prasiskleidusios baltut baltutės sniegenos. Norėjau palaimingai nusnūst, bet išgirdau kieme mašinos pypsėjimą. Atvažiavo mašina,kuri vežioja šviežią žuvį. Išbėgu paknopstomis jos pirkti. Parsinešu, maniškis ima peiliuką ir išdarinėja žuvelę, aš ją plaunu, ir kepu. Juokaujame. Paskambinu mamai,pasakoju apie stintas, tik apie miegamąjį nutyliu. Šelmiškai šypsomės. Toks jaukumas..Neiškenčiu, padarau kavos, tyliai sėdim ir mėgaujamės jos aromatu. Iš saldainių vazelės išrenku skaniausius saldainius. Jam. Gaunu skaniausius atgal, jau išluptus iš spalvotų popieriukų. Šypsausi, juk nevalgau saldainių. Bet imu ir čepsiu, toks saldumas! Einu džiauti skalbinių. Kieme riaumoja pjūklas, mano vyrų prilaikomas raiko medžių kamienus. Ar čia Kovo 8 oji?? Sniegenos tyliai kikena. Ot kokios. Laikas jau orkaitėn dėt bulvių plokštainį su viščiukų sparneliais, o eilės šitam soliariume laukia varškės apkepas. Su šventėmis, Mielieji! Tegu ateina jos kasdien, baltų snieguolių nuometu papuošia stalą.
Miela, esu su Tavimi.....žmonės išeina, ir palieka pėdsakus..ir mes, likę, neprisimename to ,kas buvo blogai...lieka prisiminimuose geri , šviesūs įvykiai...būtent apie tai aš norėjau parašyt..kad gyvenimas susideda iš skaudžių ir gerų dalykų, todėl pradėkime BRANGINT TAI,KAS IŠTIESŲ MUMS TEIKIA DIDŽIULĮ DŽIAUGSMĄ.... ..nenorėjau, kad pasakojimas skaudžiai ir geliančiai paliestų....branginkime tai,kas lieka ..branginkime...
Cha, cha... čia parašei atviriau... Šaunuolė tu, Džiasmin! Graži tau ši nepaprasta pavasario diena... O man šiandien kažkokia liudnoka dienelė.... Tad, belieka pasdžiaugti su tavimi...
Graži diena,smagu kad ji pas tave tokia. Tik moteris gali duoti ir pasiimti kiek nori,vyrai nelabai tą supranta. Maniškis nepripažįsta nei valentinų nei kovo 8,jam eilinė diena. O va keturios mergičkos vakar pasiautėm Karališkoje rezidencijoje.
tai a, apie tai ir norėjau parašyt ir pasakyt, na bet gerai,kad visi supratom vis kitaip... maniškis irgi nepripažysta jokių tokių švenčių, todėl gauti tas snieguoles tokia proga tai jau... bet ne tame esmė, o esmė , kad tai padarė nuoširdžiai, išv isos širdies, iš visų jausmų..nupirkt tulpę ar rožę, nėr problemų...tiesa aš irgi norėčiau pasiaust Karališkoje rezidencijoje.....
kokia graži tavo diena ačiū, kad daliniesi. Ir tekstukas parašytas taip lengvai susiskaitė, malonu.
gražų vakarą praleidome ir mes. Iš ryto nelabai kas, nes vežėme į laidotuves pagyvenusią porą. Važiuoti reikėjo į Tauragę, o laidojo Šilutėje, tai tokią "kelionę" apturėjom. Parvažiuodami užsukome į gėlių parduotuvę. Labai norėjau didelio glėbio tulpių. Vyras paklausė: kiek? Pasakiau, kad daug ir oranžinių. Gavau 19-liką. neklausiau kodėl, bet vazoje atrodo labai gražiai ir labai džiugina akis. O parvažiavus dar ir sūnelis padovanojo tokias oranžines su gelsvais pakraštukais, pats iš savo pinigų ir vyras sakė, kad nieko nežinojo ir pinigų jam nedavė. Kaip malonu, kai vaikas pats pagalvoja ir nudžiugina. Vakare išsiruošėme į restoraną (buvome užsisakę staliuką) gera muzika buvo, nors dainininkas nelabai patiko, bet muzikantai susigroję, pašokome. Likome nesupratę dėl Restorano "Šventinio menių" kodėl taip? labai skurdus ( 3 užkandžiai, du karšti, du desertai) pasiėmėme tik sūrio asortį, daugiau nieko nenorėjome iš to ką siūlo, o iš kito menių negalima užsisakyti ( o ten buvo skanumynų visokių, kurių būčiau norėjus ir vyras tikrai būtų pirkęs, švenčių proga, nesvarbu kokia kaina šalia) bet restoranas nenorėjo uždirbti švenčių proga, kiti stalai irgi buvo apytuščiai, vien tik gėrimai. Daugiau į tą restoraną neisim švenčių proga, nebent paprastą dieną. Vakaro pabaigai - jūra. Atsigulėme po 12-tos valandos, jokių greitukų-lėtukų, tik šiltas glėbys ir dėkingumo jausmas, kad dar mokame linksmintis nepaisant susiklosčiusių aplinkybių ir pasidžiaugti tuo ką turime...
O mano.... visą dieną prabuvau viena namie... manasis jau seniai buvo sutaręs su savo darbo chebryte važiuoti turistinėn kelionėn po Dzūkiją. Su mikriuku. Tad vietų labai ribotai - antrom pusėm vietos neliko (o aš ir ne labai veržiausi, nes pažįstu tą publiką)... Kaip tyčia, pasitaikė labai nebloga diena, švietė saulutė... Galvojau, kad gal kur nors nusitrenksiu su kokia drauge. O dar ir kvietimą vieno bardų muzikanto į koncertą buvau gavusi... Deja, perskambinau kelioms draugėms (su kuriomis būčiau norėjusi į tą koncertą nueiti), bet.... visos jau buvo kažką susiplanavusios... O vienai į koncą kažkaip nesinorėjo... Atsiprašiau to mano muzikanto, kažką "susukau", kad "deja deja, bet negaliu" ir likau namuose. Tiesa, truputį pakėlė ūpą nors tai, kad likau neužmiršta savo kelių vyriškų "draugeškų" - paskambino ir pasveikino telefonu. Ir dar sūnaitėlis mano manęs neužmiršo.... Taigi va, kokia ta mano kovo 8-oji. Nesakau, kad blogai. Bet, ko tai trupučiuka... na, visai trupučiuka.... buvo liūdnoka.... Nors šiaip, aš mėgstu pabūti viena...
Komentuoti gali tik registruoti vartotojai. [ Registracija | Įeiti ]
Pas mus atskrenda tik tokios raudonais pilvais 
kas,kur kada ką vogė.... 
tiesa,l kur Tu matai ,,greitukus,,..aš čia apie Kovo 8 rašiau 
..
maniškis irgi nepripažysta jokių tokių švenčių, todėl gauti tas snieguoles tokia proga tai jau... 
bet ne tame esmė, o esmė , kad tai padarė nuoširdžiai, išv isos širdies, iš visų jausmų..nupirkt tulpę ar rožę, nėr problemų...tiesa 
neklausiau kodėl, bet vazoje atrodo labai gražiai ir labai džiugina akis. O parvažiavus dar ir sūnelis padovanojo tokias oranžines su gelsvais pakraštukais, pats iš savo pinigų ir vyras sakė, kad nieko nežinojo ir pinigų jam nedavė. Kaip malonu, kai vaikas pats pagalvoja ir nudžiugina. 