Ko galima bijoti? Atsakymas paprastas – bijoti galima visko.
Hipokratas yra aprašęs atvejį, kai vienas žmogus bijojo, kad kas nors ims
groti fleita. Baisu jam buvo. Niu bet tai jau lyrika. Pradėti reiktų nuo
pradžių, nuo taip kai kurių nemėgstamų, mokslinių arba knyginių tiesų.
Taigi, nereik per daug aukštinti save,- ne tiek jau daug mes
nutolę nuo savo brolių žemesniųjų. Galimas pavojus> baimė> bėgimas arba
puolimas, refleksai, kuriuos turi visi aukštesni gyviai. Gamta nieko nedaro be
reikalo. Tad ir baimė reikalinga išlikimui. Įsivaizduokime bebaimį kiškį, „einantį
vilkui snukį išdaužyti", na neilgai toks kiškis gyventų. Jeigu visi kiškiai
pasijustų tokie ryžtingi,- gyventume be kiškių.
Taigi, baimės priežastis – padėti išlikti. Beje, išlikti
pačia plačiausia prasme. Pirmiausia, tai išlikti kaip individui,- mirties
baimė. Antra, individas (nesvarbu žmogus ar kitas gyvūnas) yra kažkokioje
grupėje, ir norint išlikti reikia išsilaikyti toje grupėje ir išsaugoti toje
grupėje kažkokį tai savo rangą. Iš čia ir baimės dėl reputacijos, baimė
pralaimėti, baimė ką kiti pasakys... Gyvūnams rangas tiesiogiai susiejęs su
išlikimu, žmogui nesusiejęs visiškai, tad šios grupės baimės iš vis
iracionalios, bet tiek to, apie tai vėliau. Na, ir trečia, kuo turi pasirūpinti
gamta, tai kad išliktų rūšis. Ir čia atsiranda seksualinės baimės.
Kaip matote, viskas labai paprasta, tėra tik vienas noras –
IŠLIKTI,- individui, grupei, rūšiai. Ir pavojus šiam norui sukelia baimes. Bet
čia labai gerai piliečiui kiškiui. Jis genamas baimės bėgs nuo vilko, gins nuo
kito kiškio savo ganyklą, galų gale dauginsis. Jam Gamta nedavė proto, tad visi
jo poelgiai paprasti ir aiškūs,- vilkas – bėgti, žolė – ėsti.
Žmogus dar turi protą. Beje, čia gamta irgi pasielgus
racionaliai ir taupiai. Kad neužkrauti sąmonės visais tais kebliais išlikimo
klausimais, ji „nubrukijo" juos į pasąmonę. Prisilietę prie kažko deginančio ( grėsmė
individo išlikimui) mes nepradedame mąstyti („karštas, o įdomu kodėl, o gal
atšals"), o iškart atitraukiame ranką.
Ir viskas čia būtų labai gerai, ir žmogui viso to reikėjo,
kol jis gyveno gamtoje, bet vis labiau įsitvirtinant pasaulyje daugelis baimių
atgyveno, tapo nereikalingos.Iš tiesų,
išėjus į gatvę mūsų nelaukia piliečiai tigras su liūtu ir nesiruošia iš mūsų
pasidaryti skanius pietus. Grupinis ir rūšinis išlikimas, įvertinus kokiu
greičiu atsiranda vis naujos grupės ir koks žmonių dauginimosi greitis tapo
neaktualiu. Bet baimės tai NEDINGO. Jau kas Gamtos įdėta į mūsų galveles,
nedings niekur. O va persitvarkyti jos gali. Ką ir padarė.
Persitvarkė, tai persitvarkė ir velnias su jomis, sakysite.
Bet ne visai taip. Pirmiausia, kai kurios baimės trukdo gyventi. Įsivaizduokite
verslininką, kuris dėl skrydžių baimės (aerofobija), visur važinėja su
traukiniu. Kiek laiko švaistoma veltui. Bet čia dar būtų pusė bėdos,
intensyvios baimės formos – nėra dažnos. Blogiau, kad pasikeitusios baimės
pasireiškia NERIMU. Sutikite, šitas dalykas iš vis niekam nereikalingas, o
gyventi, oi kaip trukdo. Mūsų minėtas, pilietis kiškis nejaučia nerimo, ateis
vilkas, jis bėgs. Jis nepasineria į gilius pamąstymus,- „o jeigu ateis vilkas..."
ir nepradeda dėl to nerimauti. Mūsų gi protas, be jokio racionalumo ženklo (mes
juk negalime numatyti ateities) piešia siaubingus vaizdus, dėl kurių mes
bijome. Tik žmogus daugiausia bijo dėl tų dalykų, kurie niekada neįvyks. Ir po
viso šito dar sakoma,- kad žmogus protingas ir keistis nereikia.
Mes bijome, kad susirgs vaikas, kad mus išmes iš darbo, kad „kažką
kažką apie mus pagalvos" ir neduok Dieve dar pasakys kažkam kitam. Bijome kad
bankrutuosime, kad suklysime, bijome, kad mūsų pasirinkimas neteisingas. Bijome
susipažinti su naujais žmonėmis, bijome pasakyti, kad mylime (atstūmimo baimė,
grupinis ir rūšinis išlikimas)... O gal dar pavardinti dėl ko nerimaujame, ar
tai padarysite patys? Visa tai neprotinga, nelogiška.Ir ar turime po to teisę vadinti save „Homo
sapiens"?
Žinoma, galima su tuo gyventi. Galima bijoti, galima
nerimauti. Tik va, ar tai GYVENIMAS ir
tai „tikrieji mes" klausimas atviras. Aš manau, kad ne.
Štai kodėl baimė – priešas. Priešas su kuriuo kovoti pataria
daug kas, Kastaneda tik vienas iš daugelio. O su priešu reikia kovoti. Arba
pasiduoti. Rinktis mums.
Aha...aš bijau kalėjimo ,todėl neapiplėšinėju bankų.Jezusmarija....kaži kas būtų ,jei aš sugalvočiau keistis ir nugalėti baimę.Įdomu,ar kalėjime bent kompiuterį duotų,ar ne? Sakai,kiškis nebijo,o kodėl tada jis taip atsargiai dairosi,įėjęs į mišką?Man atrodo,kad jo pasąmonėje dar gyvas kadaise matytas vilkas ir jis su juo nesusipažįsta kaskart sutikęs.
Kalėjimo baimė,- taip pat iracionali. Pamąstykime, o kas tame kalėjime tokio baisaus? Nuobodu,- taip. Kenčia reputacija, imidžas,- taip. Bet baisaus tame nieko nėra. Taigi, sėsti į kalėjimą turbūt NEMALONU, bet ne BAISU. Ir labai labai abejoju ar tik BAIMĖ sulaiko nuo nusikaltimų darymo. Tiksliau, beveik esu tikras, kad ne. Bet čia kita tema.
Kiškis nesuvokia vilko. Pavojus, nežinomybė ir šito kiškis vengia. Juk be vilko jis miške turi ir kitų pavojų,- pilietė gyvatė, pilietė pelėda, galų gale - pilietis medžiotojas. O koks pavojus yra MUMS?
Galvoju. Taip, atimti iš gyvenimo metai, kuriuos galėtume praleisti geriau. Bet tik tiek. Beje, mūsų šalyje ten gali atsidurti kiekvienas. Tad... Geriau nesibaiminti.
Orvel,va čia ir išryškėja skirtumai.Nes tau -tai tik išmesti metai,o kitam-klaikuma visai ne dėl metų....aš atiduočiau dvigubai,netgi trigubai,nes aš matuoju gyvenimą kokybe. Ir nesakyk,žmogus ,sėdėjęs kalėjime, jau visai kitoks,nei kiti...visiškai kitoks...su savais pribambasais ,kurie visuomenei nelabai suprantami.Visiškai sutinku su Ritagrita,jis ten žengia žingsnį gyvūno link.
Tai jei tam kalėjime taip baisu, tai kodėl kartą sėdėję vėl grįžta pasėdėt? Įprotis bijoti? Mes nevagiam, nes tai moraliniai dalykėliai, nes turim mamą tėtį, kurie mus auklėjo taip nedaryti. Ne taip suprantam baimę. Deja, apart tiesioginių (kiškis- vilkas, žmogus- kalėjimas, žmogus- elektra, karas, maras ir t.t.) yra aibė netiesioginių, kurias mes net neapibūdintume kaip baimes, trukdančias gyventi.
Greta, tiesiog neišmąstau baimės, kuri netilptų į tris mano anksčiau minėtas kategorijas. 1) Individo išlikimas,- mirties baimė, nežinomybės baimė ir t.t. 2) Grupės išlikimas ir padėtis grupėje,- viešo kalbėjimo baimė, baimė būti išjuoktam, baimė "ką apie mane pagalvos" ir t.t. 3) ir rūšies išlikimo (arba seksualinės baimės),- baimė nepatenkinti, impotencijos baimė ir t.t.
P.S. Kaip ir baimės rūšių, taip ir skirstymų yra įvairių įvairiausių. Man labiau priimtinas ir suprantamas - šitas.
Turiu ir aš pažįstamų buvusių TEN, pas Šeimininką. Ir ką galiu pasakyti,- viskas priklauso nuo žmogaus. Jeigu žmogus stiprus, tai tik patirtis. Taip, nemaloni. Čia visiems.
Grįžtant prie baimių. Ir žmogui yra pavojingų dalykų. Tad visiškai išnaikinti baimę, būtų analogiškas absurdas, kaip ir visko bijoti. Ir vėl aš pasisakau už pasirinkimą,- žmogus renkasi ko bijoti, o ko ne. Tik tada jis Žmogus. Ir jis valdo baimę, o ne baimė jį.
Teoriškai - baimė yra būsena, padedanti mums išgyventi. Baimė mus lydi nuo pat kūdikystės iki pat senatvės. Kasdien. Bijom mamos, kai prisidirbam, bijom mokytojų, dvejetų, piktų chuliganų, vėliau bijom neišlaikyti egzamino, bijom naktį eiti tamsiu skersgatviu, bijom būti išjuokti, apgauti. Bijom viršininko. Bijom pralošti, bijom... bijom... bijom... Bijom ligų, mirties... O kovoti su savo baimėm pagal Kastanedą - ne išeitis. Aš, asmeniškai, nežinau, ar reikėtų kovoti... Gal reikėtų veikiau pasitelkti savo protą, išmintį ir bandyti TIESIOG GYVENTI SAVO GYVENIMĄ.
Turbūt kiekvienas gali pereiti stalu. Tarkim stalas tvirtas ir mūsų svorį jis atlaikys. Mes tai žinome, ir drąsiai juo einame. TĄ PATĮ stalą keliame į penkių metrų aukštį. Ir kas dabar? Na pereiti pereisime, turbūt visi, bet tas perėjimas jau ne toks, kažkur paširdžiuose delgia, na ir šiaip, nemalonu. O stalas, tai TAS PATS, ponai ir ponios. O dabar TĄ PATĮ stalą keliame į 20 metrų aukštį. Ir... Kas ryšis eiti? Stalas TAS PATS ant kurio mes vos nedūkti galėjome, kai jis buvo ant žemės, o dabar kas? Kur tas protas ir išmintis, juk STALAS TAS PATS.
Tad kas mus valdo, ar protas ir išmintis, ar baimė klausimas nelengvas, oi koks nelengvas.
Manau, kad baimė glūdi pasąmonėje. O protui kovoti su pasąmone - oi, kaip sudėtinga. Juk jei ne pasąmonė, tai mes priesilietę prie įkaitusios plytos dar keliolika sekundžių pamąstytume, ar reikia atitraukti ranką. Tad ačiū pasąmonei, kad ji žaibiškai sureaguoja, ir ranka savaime atsitraukia. Pasąmonė mus saugo. Tad kaip bežiūrėsi, baimė vistik, reikalingas dalykas...
Pasiginčyti reikia. Ir tegul tai ne visai mano mintys, bet aš pritariu kas išdėstyta. Taip, kartais baimė gali mus išgelbėti. O pražudyti?
Suskausta širdies plote, mes išsigąstame, nuo išgąsčio širdis pradeda plakti greičiau, kas mus dar labiau išgąsdina, toliau jau susitraukia bronchai, mums trūksta oro, kas išgąsdina dar labiau... Ir va, čia mes tikrai galime numirti, tik širdis čia ne prie ko. Tiesiog iš baimės prisigersim velnias žin kokių vaistų.
Tu čia gal kalbi apie perdėtas baimes,nuo kurių stoja širdis.Nors ,tiesa,širdis gali sustoti ir iš džiaugsmo.Aš manau,kad kovoti su baime visiškai nereikia ....reikia kovoti su kraštutinumais,kurių dėka mes iš musės pagaminame dramblį. Imkime kad ir baimės sukeltą efekto būseną.
O pameni gal Habardo tokia knyga... Dianetika? Taip seniai tai buvo... Net kursai buvo Vilniuje, lankiau, buvo nauja ir įdomu... gal prieš 15 metų. Prisimeni? Ten apie pasąmonę, ingramas... Irgi įdomu...
Vat o su Kubilium tai tu turi labai daug bendro. Galima būtų net pažaist ir paprašyt, kad dalyviai padėtų sugalvoti ką turit bendro Gal man pabūt Klausimuku ir parašyt tokį dienoraštį, jei neužpyksi?
Galaxy, tikrai neužpyksiu. Baimių atgyvenusi didžioji dalis. Gerai, matau, kad reikia obrazdėliais. Važiuojam, aš vardinu baimes, kurios būdingos daugeliui, gal būt kitiems mažiau intensyvios, o Jūs man pasakykite KAM JOS REIKALINGOS. (Aš pabūsiu Klausimuku, ok?)
1) Baimė, kad kažkas kažką apie mus pasakys, ar kažką pagalvos. 2) Nesėkmės baimė. (Nepradedame naujo darbo, nes bijome nesėkmės). 3) Nepažįstamųjų baimė (labai nedaugelis gali užkalbinti gatvėje nepažįstamąjį).
Pradžiai tik trys, kai eksperimentavai su savimi jų buvau prirašęs apie 50. Tad sąrašą galiu tęsti./ Bet pradžioje atsakykite,- KAM JOS?
Na, žinoma, kai viskas palyginus gerai dar pas mus, tų baimių gal ir per daug. Gal tikrai laimi tie, kurie nieko nebjo ir "eina išvertę akis". Dar kartais liaudies sakoma "kiaulės akis turi". Tai čia apie pirmą punktą. Antras. Dažniau žmonės bijo ne naują kažką pradėt, bet seną užbaigt. Tarkim, šiuo atveju išeit iš darbo, nes naują rast sunku. Ir visai pagrįstai. Žinoma, dar ne visiem vienodai ir tas pagrįsta - turintys geros patirties ir gerų pažįstamų bijo gal be reikalo. O dėl kitokios rizikos naują pradėt, tai dažniausiai būna dar finansinės nesėkmės baimė. O ji irgi gali būti pagrįsta. Pvz., aš visai nenoriu bankrutuot ir likt be nieko. Trečia baimė yra sėkmingos patirties neturėjimo arba nesėkmingos turėjimo pasekmė. Jei tau teks gyvenime ištisai kalbinti nepažįstamus dėl kokių nors priežasčių, ji labai greitai dings. Be to mes gal nekalti, kad nespėjam prisitaikyt prie taip greitai kintančių aplinkos sąlygų. Anksčiau visos tos baimės buvo pagrįstos ir išmoktos nesąmoningai kaip pvz. gyvačių baimė, kurią turi visi žinduoliai.
Aha, trečiajai baimei mes praeitais metais turėjom užduotį. Užkalbinti bent penkis nepažįstamus žmones, su jais gal net susibičiuliauti. Žinoma, netinka to daryti įstaigose, kurių darbuotojai suinteresuoti kalbėtis. Antroji... o taip, mes dažnai nepradedam draugystės, bijodami, kad... Va kad ir aš- bijau draugauti su neištikimu vyru, net jei esu tikra, kad su manim jis nenorės klaidžioti. O tiesiog... Lygiai tas pats su darbais. Betgi tai nepasitikėjimas savim Pirmoji (aš kaip žydas)- čia jau geriau, nors vėlgi. Na gerai, kalbėkite apie mane, o aš pasistengsiu, kad man būtų dzin
1. Sutikime, ši baimė iracionali. Pirmiausia kodėl turėtų apie mus kažką galvoti (susireikšminimas oho). Antra, kas pasikeičia mums, nuo to kad kažkas kažką apie mus galvoja? Mes nuo to tampame kitokie? 2. Pripažinkime vieną, VISIŠKAI rizikos išvengti mums nepavyks. Net gulėdami lovoje mes nesame visiškai saugūs,- o jeigu užkris lubos? Jokiu būdu nekviečiu mesti darbą ar pan. Kalbu apie kitus dalykus, va, ir čia visai nesenas pavyzdys,- "aš nesistosiu ant slidžių, nes vaikystėje kritau". Atsisakoma galimo malonumo, dėl ko? Dėl iracionalios baimės. 3. Visiškai iracionali. Užkalbinome, mums neatsakė, apsisukome ir nuėjome. O kiek įdomių kontaktų per šią baimę prarandame.
Galaxy, ČIA aš nesigilinu į mechanizmus. Kas be ko, vidiniais mechanizmais mes galime pateisinti bet kokią baimę. Aš kalbu tik apie logišką pagrįstumą. Ir įrodyti tenoriu vieną,- jos mums maišo.
Pratęskime. 4. Viešo kalbėjimo baimė. Labai populiari, beje nesvarbu ar mums reiktų sakyti tostą ar kalbėti prieš auditoriją. Kam ji? 5. Baimė prieštarauti, pasakyti "ne". Kai tai susieję su asmeniu dar kiti susitvarko, o kai reikia "ne" pasakyti grupei? (Iškart pažymiu, yra grupių kuriuose reikšti savo priešingą nuomonę pavojinga gyvybei, tarkim, kad ir "violetinių judėjimas", bet aš apie tokias grupes nekalbu, jų vieneta, daugumoje mūsų grupės draugiškos)
Nr.1. Orvel,tu visur akcentuoji tai,ko pats nemėgsti(nedraugiškos grupės-,,violetiniai ",Kubilius ir t.t.).O tai jau kaip ir savo nuomonės primetimas auditorijai.Ar gali būti kitaip,klausimas net nekyla.Bet tiek to.Tik dauguma sutiks arba patylės, net jei yra priešingos nuomonės,ką įrodo viešo kalbėjimo baimė.O ši baimė kyla iš nepasitikėjimo savimi, arba norimos padėties visuomenės grupėje, arba virtualioje erdvėje.Taigi seka,kad mes esame kitokie ir padėtis priklauso nuo to,ką apie mus žmonės galvoja. Abrozdėlis-verslas.Ar verslo atstovai turės su tavimi kažkokių reikalų,jei kažkas paskleis(o tai egzistuoja realiai visur) apie tave melagingas blogas žinias?Taigi.... dėl visuomenės nuomonės esi priverstas žlugti. Kitas abrozdėlis:Stoma.Kai jis sėdėjo kalėjime ,buvo apkaltintas tiesos(?) viešinimu,kas atitiko ,,žemumų" poreikį.Tada jis buvo aukštumoje.O tereikėjo mažo krislelio(,,padėjėjos") ir jis krito taip žemai,kad jau tikrai nebeatsikels. Pratęsiu vėliau,nes irgi perdaug prirašiau.
Džeine, dėl verslo, nesutiksiu. Reikalas tas, kad rimti verslininkai tikrinasi. O jeigu tiki paskalomis, tai toks ir verslininkas. Politikoje,- kitas dalykas. Taip, ten visuomenės nuomonė svarbi.
O dabar būkim paprasti žmonės, mes juk ne versle, ne politikoje, tad kokią mums įtaką daro kitų nuomonė?
Orvel tada aš jau nesuprantu apie kokias baimes ir jų nelogiškumą tu kalbi. Baimė yra arba nėra. Ji gali praeit arba ne. Jei nepraeis, tai ir bus. Va, ir visa logika. Pvz. aš vaikystėje mokykloj šokdama per "ožį" kartą užšokau sau ant rankų ir nuo to laiko jau per jį peršokti nesugebėjau. Ir be abejo, kad iš baimės. Bet nieko negalėjau padaryt, kad ir ką man logika aiškintų: tik pribėgdavau prie ožio ir sustodavau.
Tai tu čia kalbi tik apie vienintelę baimės rūšį - socialinę. Gal dabar ir naudinga jos neturėt, bet tikriausiai taip buvo tikrai ne visada. Ir dar ta baimė pas viena savaime nebūna, o kitas ir suprasdamas, kad jos nereikia jam, atsikratyt vistiek negali.
Galiu pateikti ir kitų pavyzdžių. Nepažįstamas vyrukas gatvėje (čia moterims), jis mums patinka. Juk užkalbinti dauguma BIJOSIME. O ko? Suės? (čia seksualinės baimės pavyzdys)
Mano minėtas stalas, pakeltas į 20 metrų aukštį. Galvokime, jeigu mes laisvai per jį vaikštome, bėgiojame kai jis ant žemės, kokie pavojai tyko 20 metrų??? Mirties arba individo išlikimo baimės. Abi baimės iracionalios.
Jei niekas mirties nebijotų, tai niekas ir negyventų. Dalmara jau rašė, kad baimės reikalingos išgyvenimui. O kad kai kurios nespėja prisitaikyti prie šiuolaikinių sąlygų, tai tik todėl, kad žmogaus psichika taip greitai nesikeičia.
Mirties baimė... Čia irgi labai įdomūs pasamprotavimai gali būti.
Tarkim, išeinam mes į gatvę ir atsisėdame su užrašu,- "Aš noriu numirti". Pirmiausia prisistatys visuomenės atstovai su žaliomis uniformomis. Su mumis pakalbės, ir jeigu susikalbėti neis, tada pakvies visuomenės atstovus su baltais chalatais, ir būsime išgabenti į kliniką, kur dėl keistokų architektų ambicijų, rankenos tik iš vienos pusės. Ten vėl su mumis kalbėsis. O jeigu tai nepadės, maitins zondu, vėliau,- leis vaistus. Galų gale mes virsime daržove, ir šis antivisuomeniškas noras mums praeis. O jeigu nepraeis, tai mus garbingai laikys klinikoje.
Taigi, numirti ne taip jau paprasta, kai pagalvoji.
O aš dabar pagalvojau, kad... mes ginčijamės dėl Kastanedos baimės supratimo. Kario baimės. Va, kariui baimės ir reikia mažiau turėt. Jis kaip tik mažai turi saugot savo gyvybę o mirties baimę nugalėt. Orvel, tu čia visą laiką diskutavai su moterimis, o jos kariais retai būna. Na, nebent tada, kai gina savo jauniklius (rašiau "jauniklius", o ne "vaikus", kad tikslesnė mintis būtų)
Labai jau niūriai nupiešei,Orve,taip būna tokias atvejais,kai iš tikro daraisi sau galą,o norėti nedraudžiama.Tokiais atvejais prisistato visuomeninės organizacijos ir iškelia klausimą...o kodėl gi tu nori mirti?O tu tai jau gali pradėti vardinti....neturiu buto,maisto ir viso kito.Tik būtina pabrėžti ,kad neturi darbo,nes visko už dyką norinčių apstu...pašalpos,kompensacijos už šildymą ir pan.Po to pasirodo žurnalistai su Mildažyte priešakyje ir ....viskas kaip sviestu patepta.
Tai mano baimės suvokimas, o ne Kastanedos, Galaxy. O jeigu pagal Kastanedą, tai moterų karių daugiau negu vyrų. Ten sudaromos tokios partijos, aš seniai skaičiau, gal Greta primins, kokia ten proporcija. bet moterų daugiau turi būti, šitą pamenu tiksliai.
Tai tas Kastaneda nusišneka ir tiek. O dėl galo darymosi, tai aš šventai tikiu, jog man užsimanius pasidaryt galą jokia visuomeninė organizacija ir joks žmogus nepastebės, nes visi rūpinasi tik savimi.
Niu gal kad kritikuoti reiktų nors perskaityti tą Kastanedą.
Tai indėnų mago kelias, jo tikslas, išsaugoti nemirtingą sielą. Šiaip žmonių sielas, po jų mirties suėda erelis, o magas, jeigu jis buvo geru kariu turi šansą prasmukti.
Komentuoti gali tik registruoti vartotojai. [ Registracija | Įeiti ]
Gal man pabūt Klausimuku ir parašyt tokį dienoraštį, jei neužpyksi? 
