Laukiau anądien mamos ligoninėj ir žiūrau atėjo in rūbinę senelis , pasiėmė paltą ir niekaip nainkiša rankos in rankovę , tai nuėjau ir padėjau apsirengt.Diedelis pažystamas nuo senų gerų laikų kai dirbom "kolchoze" ir aš kažkaip puikiai sutardavau ir su jaunais ir su senais .Jisai dirbo vairuotoju.Abu pensininkai dabar , turim laiko ir įsišnekėjom.Ir jis manęs paklausė ar aš prisimenu tokį Jokūbėlį -kareivėlį , nu tai žinoma kad prisimenu nes ir pats parejęs iš kariuomenės jam nunešiau kareiviškų drabužių .Jau kaime buvo kaip ir tradicija kad demobilizvęsi kariai jam atiduodavo uniformas kurias jis labai išdidžiai nešiodavo ir ką tik benešiodavo , visų drabužių kalnierius būdavo - stačias.Visi sakydavo pasitaisyk , ko taip vaikštai , o jis sakydavo - ai , ir taip gerai . Tai va , sako senas mano pažįstamas, dabar žinau kodėl Jokūbėlis vaikščiojo stačiu kalnierium , sulaukęs 80 ties sužinojau pats - jis nepakėlė rankų tam kalnieriui pasitaisyt. Kažkada neisivaizdavau kaip ten močiutė be akinių nemato , o dabar žinau . Prirašiau bile ko, bet kažkaip labai iškilo iš atminties Jokūbėlis- visada pasitempęs , švariai nusikutęs , nerūkė , nesikeikė . Numirė per patį pavasarinį žydėjimą .Kaimynai rado sėdintį sode prie trešnės , žiedais apkritęs ir šypsojosi .Kadangi buvo vienišas tai palaidojo "valdiškai" bet kapelis neapžėlęs , vis kas nors praeidamas tai gėlių padeda , tai žolę išrauna.
Joa, lenkiškai , vokiškai , rusiškai kalbėdavo kai užeina ant seilės gera nuotaika.Apie praetį nieko nepasakojo tik kai klausiau kodėl neženotas , tai sakė kad kaip jis norėjo tai nebuvo , o bile kap nenorėjo .
mmm, kaip gražu... sunkiai įsivaizduoju, kad Klp taip kapus "prižiūrėtų", didelis privalumas mažo miestelio. čia ir vaikus turint negali būti tikras, kad būsi aplankytas nors kartą metuose, jei gyvens kur JAV tai kiek į Klp privažinės... ir gulėsime ramiai, apžėlę ir neravėti
Jau bent mano šeimoj tai kapai šventas dalykas - tvarkom , prižiūrim , lakstau laistyt gėlių ir pan. Pernai suieškojau prosenelių kapus , nušveičiau ir atnaujinau paminkliuką , išliejau iš cemento bordiūras o vidų išklijavau tokiom 60x60 cm dydžio plytelėm , nes ten jau vistiek nieko nelaidosim , o proproanūkiai bent žinos kur guli jų giminės šaknys.
Arti, labai gražiai tu čia jį aprašei. Jei tas dangus yra , tai jis dabar mato, dėkoja tau ir džiaugiasi, kad taip gražiai jį kas atsimena. Iš tikro, kiek man ko bešnekėjo, kaip bus, tai vis vien to nesupranti ir viską, ,nurašai " zirzimui.Tik kai pats patenki į tokią situaciją..... Kai susilaužiau ranką, tai sužinojau, kaip gyvena vienarankiai. Kai pradėjau nebematyti skaityti, sužinojau, kaip gyvena akli ir neprimatantys. Jau lygtai pradedu suprasti, kodėl pagyvenę vairuoja pasilenkę į priekį. Kai būdama 22 metų neradau močiutės kapo, apaugusio pieva, supratau, kad reikia vaikus nuo mažumės vesti į kapines ir gana dažnai. Mano močiutė mirė, kai mamai buvo 3 metai, mama irgi anksti, tai tik žinau, kur tos kapinės yra. Žmogaus šaknys yra labai svarbios...labai, nes tu esi lyg tas medis be šaknų..toks netvirtas.
galaxy (Šiandien 10:18) na, aš ir dabar kapišono nepasitaisau ir striukės užtrauktuko neužsitraukiu.
Tai čia tik laikinai, bet jau dabar, manau, poliklinikoje kažkam užtrauksi striukės užtrauktuką ir kažkam pataisysi nugaroje užlenktą skarelę. Jei iki šiol kažkam nepadėjai tokiuose reikaluose, tai tau pamoka. Aš šią pamoką jau išmokau.
Pas mus kaime gyveno ir žmogelis. Pavardės nežinojau,Vincuku šaukdavo jį visi. Taip pat vienišas,net giminių neturėjo. Palaidojo kaimas,susimetė ir paminklą pastatė. Dažnai,lankydama savus kapus,užsuku ir pas Vincelį. Manau užsuka ir daugiau žmonių nes kapas neapleistas.
Tikra tiesa, gal miestiečiai tiesiog atbunka nuo svetimų, nepažįstamų žmonių srauto? Juk giminaitis dažnai sutinkamas,draugas taip pat, tai jie mums ir yra brangūs. Juk neapkabinsi viso pasaulio. Lygiai taip pat atbunka ir gydytojai, o mes skundžiamės, kad jie mūsų neužjaučia.
Na, kaip gražiai parašei... net "ant dūšios" gera pasidarė... Taip šviesu... nors už lango taip nepavasariškai apsiniaukęs dangus... Taip, gal gi ir neblogai būt taip numirt - žiedais pasipuošus ir su šypsena lūpose...
labai graiai aprašei. Liūdnai, bet šiltai. O kapas- tai tik žemių krūva. Tikras paminklas mirusiam žmogui- mūsų prisiminimai apie jį. Ir va tokie va pasakojimai. O kas iš tų prosenelių kapų, jei paklausus kas jie buvo, kaip gyveno, nežinom nieko, net kuo vardu jie buvo
Komentuoti gali tik registruoti vartotojai. [ Registracija | Įeiti ]
Išdidus buvo Jokūbėlis...
Taip šviesu... nors už lango taip nepavasariškai apsiniaukęs dangus... Taip, gal gi ir neblogai būt taip numirt - žiedais pasipuošus ir su šypsena lūpose...
