Yra tokia sena gera daina: „Reikia draugą turėti". Išties mūsų gyvenime būtų kur kas mažiau spalvų, jei neturėtume kam paskambinti, pas ką užsukti į svečius. Be tikrų draugių gyvenimas būtų pilkas ir nuobodus.Iš ko gi daugiau būtų galima pasimokyti flirto paslapčių, pasisemti stiprybės, pasiskolinti firminio patiekalo receptą, kam išsiverkti, kai sunku, ir su kuo apsikabinti, kai norisi klykti iš laimės. Kiekvienas draugas mūsų gyvenimą nuspalvina, papildo mus kaip asmenybes, ugdo ir, kai reikia, traukia iš bėdos.
„Geriausios draugės amžinai" suskamba tikrąja to žodžio prasme, kai išgirsti istoriją apie šimtametes senučiukes, draugaujančias beveik nuo pat gimimo... Ir kas galėjo patikėti?! Alice ir Irene viena kitą pažįsta jau 94-erius metus. Tikrai ne kiekviena draugių porelė galėtų pasigirti tokiu ilgaamžiškumu.(radau straipsnį internete). Na aš taip ilgai negyvenu,bet turiu draugę jau 22 metus. Visko buvo.... bet laikas parodė,kad esame tikros draugės.
Na ir ką??????????? Na gal tiesiog UŽ DRAUGYSTĘ!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!
Turiu ir aš tokią draugę... draugaujame jau... (paėmiau dabar skaičiuoklę ir suskaičiavau )... 47 metus. Tai mano dūšios draugė. Kartu viename suole sėdėjom, per pamokas ir pertraukas plepėjom, o pasibaigus pamokoms, dar ir už tvoros sustojusios kalbėjom.... Tiesa, gyvenimas mus buvo kažkiek metų išskyręs... Bet po to, kai vėl susiradom viena kitą - vėl tapome neišskiriamos... Kalbu apie savo klasiokę, kuri dabar gyvena Kanadoje, pas kurią praeitą vasarą svečiavausi... Va, ir dabar, ką tik, vos ne valandą plepėjom per Skype. Ir dėkoju šių laikų technologijoms, kad yra toks stebūklas! Kad galim matytis ir kalbėtis būdamos už tūkstančių mylių, lyg būtume čia pat...
Na ...draugystę dėmesiu reikia maitinti nuolat. Jei maitinote, tai ir turite. Jei neskyrėte dėmesio, tai jie dingo. Pagyvenę labai dažnai skundžiasi, kad prarado draugus...išėjo Anapilin, išvažiavo. Vadinasi, atsiradus šeimai, jų dėmesys buvo perkeltas šeimai, vaikams, anūkams... na toks sukoncentruotas. O draugams - vis rytoj ir rytoj... Vaikai jau užaugo, išėjo, turi savo centrus, tai ir jie liko vieniši sėdėti prie lango ar televizoriaus serijalų. Pikti, liūdni ir dar daugiau užsidarę, iš to piktumo skųsdami, ką mato. O ką gi tokiu atveju daryti?? Pasiimi užrašų knygelę ir perskambini visiems gimtadienio proga. Pirštis nereikia, bet iš 20 bent 5-iems sugrįš šiltas jausmas, o susitikus atsiras ir kiti bendri interesai.
Nepasakyčiau kad mes maitinome dėmesiu,tiesiog,neįsivaizduoji dienos,nepakalbėjus telefonu,nepasidalinus džiaugsmu ar nerimu.Kažkaip savaime taip gaunasi.Ir net šeimos nesutrukdė mūsų bendravimui.
susibėgam ir mes, bet mokyklinė draugė atitolo, pasiskambiname viena kitai, nesame nutraukę visiškai ryšių, bet labai artimos nesame... turiu dvi šviežias drauges su kuriomis labai smagu kartu leisti laiką, o vieną, iš jų, kurią galiu trukdyti bet kuriuo paros metu, bet kokiu klausimu, ir ji mane taip pat... kaip abi juokaujam kartais - išsimiegosim, kai numirsim
Dirbu, keliauju, važiuoju, neturiu laiko, noriu miego, esu pavargęs“... Kiek dar pasiteisinimų sugalvosite, kad išvengtumėte susitikimo su draugais? Žinoma, kai kurios šių priežasčių realios ir šiuolaikiniame pasaulyje pasitaiko tikrai dažniau nei norėtume, tačiau palaikyti ryšį su gerais draugais – būtina. Daugelis mūsų panirę į rutiną ir savo gyvenimiškosios buities kelią, todėl taip ir leidžiame pro šalį prašuoliuoti draugystei... Mirties akivaizdoje žmonės to gailisi labiausiai – juk materialūs dalykai niekuomet nepakeis dvasinių vertybių, kurios sušildo širdį.
Komentuoti gali tik registruoti vartotojai. [ Registracija | Įeiti ]
Pasitikėjimas,pagarba,atvirumas......
)... 47 metus. Tai mano dūšios draugė. Kartu viename suole sėdėjom, per pamokas ir pertraukas plepėjom, o pasibaigus pamokoms, dar ir už tvoros sustojusios kalbėjom.... Tiesa, gyvenimas mus buvo kažkiek metų išskyręs... Bet po to, kai vėl susiradom viena kitą - vėl tapome neišskiriamos... Kalbu apie savo klasiokę, kuri dabar gyvena Kanadoje, pas kurią praeitą vasarą svečiavausi... 
Na ...draugystę dėmesiu reikia maitinti nuolat. Jei maitinote, tai ir turite. Jei neskyrėte dėmesio, tai jie dingo. Pagyvenę labai dažnai skundžiasi, kad prarado draugus...išėjo Anapilin, išvažiavo. Vadinasi, atsiradus šeimai, jų dėmesys buvo perkeltas šeimai, vaikams, anūkams... na toks sukoncentruotas. O draugams - vis rytoj ir rytoj... 
atiduokit greitai komentarą 
džiaugiuosi su tavimi 
