Tylus vakaras, einu senamiesčio gatvėmis. Ramybė širdyje. Šiek tiek susiaučiu paltą, į storą šaliką paneriu skruostus, kad kyšotų tik nosies galiukas ir akys matytų kelią. Kaip man trūksta sniego, tų mažyčių, žėrinčių švenčių pranašų. Mintys nuklysta į vaikystę...
...
Tėtis namo parnešdavo didžiulę eglę ir paklausdavo manęs ar gerą išrinkęs. Sodriai žalia, su mažutyčiais ledo gabaliukais, įstrigusiais spygliuose, ji, kaip ir žmogus, savo aromatą atskleisdavo šilumoje, kai tik atkusdavo rankų apmyluota. Visi šeimos nariai turėjom mylimiausius žaisliukus, kuriuos traukdavom iš seno lagamino: kas namuką, kas varveklį,- aš gi susisukusį seneliuką, besišypsantį kreiva šypsenėle. Padabinę eglutę žaislais, karoliais, lietučiu ir mūsų su sese pieštais baibokais, visa šeima gerdavom kas kavą, kas arbatą, kakavą. Ir vėl ta ramybė.
...
Jaučiu Kalėdas. Šįmet man reik stebuklo. O tu, ar jauti artėjantį Stebuklų metą?
aš tikiu,kad pasnigs,o tada atsiras visko ir laukimo ir stebuklų,bet iš tikrųjų,kalėdos be sniego,nei šis nei tas....prisimenu iš vaikystės,kokios pusnys,kokius tunelius išrausdavom,važiuodavom su seneliu rogėmis,tikromis,senoviškomis į mišką malkų,atvažiuoja paštalionas,ne rogės o karieta,o aš būdavau tokia lipšni,po visą kaimą mane patrankydavo
Ech... Pačios jaukiausios tradicijos- gimę pačioje šeimoje... Savos... nejaučiu stebuklo... Šiais laikais reikia labai daug pastangų kad toj visoj komercijoj, blizgesy, chaose tą šventinį stebuklą atrasti ir išsaugoti
Neee, tradicijos turi būti iš kur kas seniai, bent per Kalėdas tai tikrai. O ir eglę papuošus ne kavą ir arbatą kiekvienam reikia eit gert, o ir puošt ją reikia tik per Kūčias.
Galaxy, kiekvienam savos tradicijos, kiekvienam savas yra šventės supratimas. Mano šeima eglutę puošdavo Kūčių išvakarėse, nes Kūčias švęsdavom pas senelius. O eglutę pas senelius puošdavom porą valandų prieš Kūčių vakarienę. Senelis eglę parveždavo iš miško... Po staltiese visuomet šiugždėdavo šienas, moterys ruošdavosi virtuvėje, o mes vaikai turėdavom tyliai būti, nes kitaip galėjo pakišti po KUBILU. O kas gali būti baisiau? Rami vakarienė, po kiekvieno asmeninės maldos ir bendros prie stalo, dalinimasis plotkele, valgių ragavimas. Ir tuščia lėkštė ant stalo. Kiekviena smulkmena, paslepianti savą reikšmę. Na o vėliau traukdavom šiaudus, eidavom tvoras apglėbti, vašką varvinti ir kitus zabavonus daryti. O kur dar ilgos šnekos, prisimenant išėjusius ir gyvuosius, sėdint gausiam artimųjų ratui... O dabar savos tradicijos, parneštos iš vaikystės, kai kurios prigijusios, kai kurios ne. Bet vis tik. Kūčios ir Kalėdos man šventė, reiškianti šeimą, bendrystę ir suvokimą, kad gera ir ramu, kai to nori pats.
Dar prieš keletą dienų buvau save bepagaunanti, jog noriu švenčių, ko nebuvo eilę metų. Tik savotiškas atbuvimas, bet jokios dvasios. Šįmet jau viskas buvo ant bangos, buvo... Bet gal priežastis reikšminime. Net Kalėdų seniais mes patys esam. Gal todėl?
Kažkodėl Kalėdos vis ateina anksčiau..jau nuo gruodžio pusės dauguma puošiame eglutę,o kai šventės užsitęsia,jos nebeatrodo tokios žavios. Jei grįžtume į ankstesnį laiką,tai iš viso Kalėdos nebebūtų įdomios...mama prikabinėdavo ant eglutės saldainių ir obuoliukų.Saldainius,žinoma,mes suvalgydavom,o į tą popieriuką įvyniodavom duoną.
stebuklas -tai tols trapus įvykis, kad gali įvyklti tik artimoje, šiltoje aplinkoje džiaugiuosi stebuklais, jie man jau prasidėjo, laukiu trečiojo ir ketvirtojo, paskui kitų stebuklų, aš žinau, jie bus, nes kalėdos ir džiaugiuosi iš anksto, nors nežinau kokie jie bus, kokiais pavidalais apsireikš, bet bus industrija ir išorinis pasaulis neturi įtakos stebuklams, jie vyksta ūž uždarų durų, mūsų namuose, širdyse tik dar kartą noriu priminti, kad likimas dalija tik tiems, kas patys dalijasi darykite stebuklus ,staigmenas, laimę ir džiaugsmą kitiems ir jums sugryš stebuklų pūga tai labai gražu, tai yra laimė tokia sava laimė, kuri gyvena tik jumyse
nesvarbu amžius, stebuklai būna visiems šiandien vyras darbo neteko, bus namie, darbo biržos pacientas, bet stebuklų dar bus, šventą kalėdų naktį būtinai visiems bent vienas stebuklas turi įvykti
Man tai kažkaip Nauji metai labiau užstrigę atmintį nuo vaikystės .Kalėdas švęsdavom užsirakinę duris ir užsidangstę langus virtuvės , kur būdavo pagaminta šiek tiek kūčiukų , šlžikų ir aguonpienio . Vėlai vakare viską suvalgydavom ir prigrasinti kad niekam nepasakosim , eidavom gult . Mama buvo kaimuko mokyklos direktorė ir partijos narė . Tokie laikai buvo. O per Naujus metus mokykloj eglutė būdavo ,visi vaikai dovanėlių gaudavo, mokytojai baliavodavo tai ir mes su broliu siausdavom ten visą dieną . Mano vaikai jau išmokyti švęsti Kalėdas ir sakyčiau Kalėdų laukdavo labiau nei naujako
Taip ,tada reikėjo galvoti,ką žmonės pasakys,bet mes labai nesislapstėm,nors mano mama irgi dirbo mokykloje,tik nebuvo komunistė,o tai buvo kaip ir laisvas bilietas-noriu švenčiu religines šventes,noriu... nešvenčiu.Bet žinojom...jei namai pakvimpa bulkutėm ir sausainiais,tai jau tikrai šventė.Dabar ką...nueini,prisiperki ir jokios atrakcijos nebėra Kaip nekeista,geresnis gyvenimas atskyrė žmogų nuo žmogaus
tokia sava laimė, kuri gyvena tik jumyse
