Visaip buvo... Ir kažko panašaus į aistrą ir labai ugninga aistra, ir nusivylimas, ir apatija... Aistra dažnai užgožia blaivų protą ir priverčia prikrėsti visokių kvailysčių, kurių paskui, tenka gailėtis.
Aistra neatsiejama kokybisko gyvenimo palydove. Juk kalbame ne apie aistra kitam zmogui? Nors net jei ir taip- neimanoma gyventi be jos, nors daznas ir daznai renkasi kazkokia egzistencija...
Man svarbi aistra. Svarbi, kad jausčiau gyvenimą. Ir net ne kūniška aistra. Tapatu su mėgavimusi. Pritarčiau Dzein - ragavimu. Ragauti gyvenimą po trupinį. Kiekvieną dieną. Atsikėlus išgerti su vaiku kakavos, vyrui padedant kavos. Pliaupiant lietui žiūrėti per langą šiltoj virtuvėj. Arba laukti Kalėdų. Sningant eiti Senamiesčio gatvėmis, užvertus galvą, švelniai nulaižant sniego dribsnius nuo lūpų. Arba tiesiog pajusti vaiko ranką savo saujoj... Kai viskas tampa prasminga ir paprasta.
Na, aistra negali būti visą laiką, kaip ir bet kuri kita emocija. Ji išsikvepia. O jeigu tai mėgavimasis, tai vistiek pasitaiko toks laikas, kai nebūna kuo mėgautis. Pvz. žmogus gali neturėt ne tik, kad vaiko ir šiltos virtuvės, bet net ir kakavos gali nebūt.
Galaxy, bet vieną emociją keičia kita. Blogiau, kai emocijų nėra, kai žmogus patampa abuojas viskam. Žinai, blogą pavyzdį pasakysiu, bet... Kiekvienas kiekvienam mieste, kur yra šiukšlių konteineriai, esam matę žmones, besiknisančius juose. Kaip sako, neišsižadėk ligos, tiurmo ir ubago lazdos. Kiekvieną kartą, kai turiu kažką, kas mūsų šeimai netinka ar matau, kad nesuvalgysim, aš gražiai suvynioju ir padedu šalia konteinerių. Pagarba žmogui turi išlikti net tokios situacijoj. O tai taip pat emocija.
Ir taip, mėgautis nieko nekainuoja. Galima mėgautis mažu. Tik ar visiems to užtenka? Aš keičiu savy viską, nes gyvenimas mane pamokė. Buvau maximalistė. Bet, kai tikrai negali kažko pasiekti, kas tada? Tuštuma. Tad reikia išmokti tuštumą užpildyt.
Man - yra. Aistra gyventi ir būti patenkintai gyvenimu. Ir nereikia suprasti, kad gyvenime pas mane viskas rožėm klota. Toli gražu. Tiesiog išmokau pasitenkinti mažu. Mažu, mažu trupiniu laimingo gyvenimo. Ir nesvarbu, kad man, mūsų šeimai dabar labai sunku, greičiausiai bus dar ir dar sunkiau, bet jei leisiu viskam pabirti, tuomet paskęsiu. O aš to nenoriu.
1. "Be Jos aš nematau dienos, visos spalvos tampa blankios, gyvenimas praranda tikslą. Aš nieko nenoriu, tik kad ji būtų šalia, kad ji būtų mano. Kitkas nesvarbu, neturi reikšmės, beprasmiška. Jeigu Ji nebus su manimi - gyvenimas beprasmis. Turėti, turėti, bet kokia kaina, bet kokiomis pastangomis, bet kaip... Ji turi būti mano"
2. " Aš nežinau kuo tai baigsis, pinigų beveik neliko. Ir dabar viskas ant raudono. Ruletė pasukta, kelio atgal nėra. Rankos virpa, kažkoks nemalonus silpnumas. Bet aš laimėsiu, aš turiu laimėti. Aš tiek pralaimėjau, tiek praradau šioje prakeiktoje ruletėje, bet juk sėkmė turi atsisukti į mane, PRIVALO. Ir laimėjimas bus mano. Ruletės būgno greitis mažėja. Kiek pinigų, nervų, tikėjimo vilties palikta šitame kazino. Bet dabar laimėsiu, turiu laimėti. Ech... vėl juoda. Bet taip negali trukti amžinai, aš atsilošiu. Tik iš kur gauti pinigų? Gauti ir turėti. Turėti, turėti bet kokia kaina, bet kokiomis pastangomis, bet kaip..."
3. "Argi gyvenimas vertingas neturint tokio automobilio? Užsimerkiu ir jaučiu save sėdintį už vairo, jaučiantį natūralios odos kvapą, jaučiu jos jėgą, jaučiu, kaip automobilis klauso manęs. Man jo reikia, be jo gyvenimas tuščias, beprasmis. Nenupirksiu, tai pavogsiu. Šis automobilis vis tiek bus mano. Gauti ir turėti. Turėti, turėti, bet kokia kaina, bet kokiomis pastangomis, bet kaip..."
Keletas iliustracijų. Tas pati emocija. Trumpa, stipri. Beje, kai mes TAI turime, suprantame, kad... ne taip labai mums to ir reikėjo. Bet argi tai buvo svarbu TADA?
Orvel, bet visur tu rašai apie aistrą TURĖTI. Gal gi čia klaida. Gal svarbiausia emocija yra buvime, jei tai žmogus gali įsisavinti. Ne siekti, bet mėgautis čia ir dabar. Nes taip tai, na kas iš to... Tiesiog dar vienas lošimas iš savo ar kito asmens gyvenimo, tik "stavkės" kitos.
graži tema, galėtume sudėti ilgus komentarus, daug papasakoi apie save, bet ar to reikia? vistiek esu nuosaiki ir aistrai ir manau, kad labai svarbu teisingai ir tikslingai panaudoti aistrą mažas pavyzdys kur do deda savo aistras aistrą vadinu šišu "užėjo šišas"- taip pasakau ir šeima žino, nebus šiltų pietų, nebus nuvalyta dulkės, kriauklė ir klozetas nebus balti, koridoriukuose bus šiukšlių kai aplanko šišas, aš kuriu visai nesvarbu ką, svarbu kad kūryba su šišu, tuomet išeina darbas ,skirtas konkrečiam žmogui, vardinis, tame darbe sudėta mano šišas su linkėjimais geriausiais, mano pozityvus mąstymas perpintas su konkretaus asmens sielos gražiausiomis savybėmis, tas kūrinys tampa nešantis ramybę žmogaus namams, dievo palaimą jo siekiams ir tikslams, užveda darbui, ne tingėjimui, susideda į tą darbelį daug smulkių dalykėlių iš kurių kyla laimės ir sveikatos palinkėjimas, stiprybės ir ištvermės gyvenimo vingiuose, ............tai yra šišas, aistra tie paprasti darbukai gavusiąjam atrodo tokie nuostabūs, šilti, kad žmogus pasijunta labai gerai, o iš šalies kažkam atrodo ot šiaip sau dovanėlė būkite labai laimingi visi ,turintys mano šišišką dovanėlę aš už aistrą grožiui, draugystei, gerumui, tobulėjimui viso to linkiu jums šiuo metu mūsų bratka su ožka miške, aš namie, kiaulė papjauta..... bet turiu suspėti nupinti jiems advento vainikus jų namams, ne bet kokius man šišas advento vainikams, bratkai ir ožkai vinei kal laimingi būtų jų gyvenimai
Man irgi niekad nekyla aistra TURĖTI. Gal tik noras nusipirkti labai reikalingą daiktą. Nes aš jau tapau minimalistė. O va aistra kažką padaryti, sukurti - taip, užeina... kartais ta aistra nenumaldoma, kaip sakė Doremė...
Gerai pastebėta, tiek Do, tiek Majos, tiek Dalmarijos.
Kita monetos pusė: 1. "Ne, aš nemirsiu. Man dar reikia išmokyti vaikus, aš dar noriu pamatyti anūkus. Pamanykite, vėžys... Juk kiek žmonių išgyja, ir aš būsiu tarp jų. Aš AISTRINGAI noriu gyventi, aš nenoriu mirti. Aš išgyvensiu, aš laimėsiu aš dar žaisiu su anūkais."
2."Tas beprotiškas noras rasti tiesą. Ji čia, kažkur čia pat. Ir tegul tūkstantis nepavykusių bandymų, tegul bus dar tūkstantis, bet aš RASIU, aš trokštu rasti. Aš galvoju apie šią problemą, aš tikiu, mano atradimas padės žmonėms, jų gyvenimas taps lengvesnis. Ir mane apėmus nenumaldoma ieškojimo, tyrimų, mąstymo aistra. Bet aš žinau, aš RASIU"
3."Jau kelinta bemiegė naktis. Aš tiesiog negaliu atsitraukti nuo šio paveikslo. Aš dirbu, atsisakau, miego, poilsio, visko. Pabaigos dar nematyti, bet ji bus, juntu tai. Ir gal tai bus ŠEDEVRAS. O kol kas tęsiasi nemiga, varginantis, bet kartu ir toks džiuginantis darbas. Aš kuriu, ir aistringai siekiu sukurti"
jo... būna ydingų aistrų. Pav: aistra lošti,arba kokios manijos... O aistra teigiamiems, kuriantiems dalykams - tai lyg ir stimulas gyventi. Kaip sielos ugnelė...
taip, neleisti aistrai valdyti gyvenimus, labai gerai ir trumpai pasakyta tai vat tokia ta aistra nupyniau vainikus, dekoravau, planavau vienaip, išėjo kitaip, o sau vainikui neužteko parako- palauks savo eilės išvažiavo......bulves pamiršo, bet nieko, vyras važiuos vėliau aha, jaučiuosi išsisėmusi, bet tuoj atsigausiu, po gero pusvalandžio laikas pasigirti NŪŪŪŪ, BLIAT......gavau dovanų :'( :'( šaldytuvas wirpul :'( %) %) ir už ką mane taip myli dievulis
Čia aš gal ne visai į temą (ne apie Simdi, tik apskritai), bet pagalbos galima prašyti nebent tada, kai jos dar nelabai reikia. O kai reikia labai, geriau jau tylėti, nes liksi be pagalbos ir dar vienas.
Aš čia kažkaip nelabai suprantu....daugumos komentarai apie ,,aistrą"-turėjimą.Štai Do aistra-šaldytuvas. Jei šiuo aspektu,tai esu be galo aistringa...Dalmaria net mano horoskope įžvelgė.....nerimauja iki tada,kol net anūkai(kurių dar nėra) neaprūpinti.. O aistra man asocijuojasi tik su kūryba ,arba meile.O gal aistringas žmogus -aistringas visur?
pardon, dž, kur įžvelgei aistrą šaldytuvui? juk sakiau- staigmena, aistrą aš išsamiai apibūdinau taip, kaip suprantu ir naudoju aš nebuvau nelaiminga ir su senu šaldytuvu, lygiai taip pat naudojausi šišu ir anksčiau, tai kodėl tu pastebėjai tą vieną eilutę apie šaldytuvą, o dalmarija su kieta užsikabino už ilgo komentaro apie šišą, jos šaldytuve matė tik pasigyrimą, pasidžiaugimą staigmena, kodėl tu matai šišą naujame šaldytuve? būtų malonu, jei tai buvo tavo pasišaipymas, jei iš ties taip manai, tai tiesiog liūdna, tave kitokią matau savo vaizduotėje
Do,kur tu matai čia šaipymąsi???Jei temoje apie aistrą rašai apie šaldytuvą,tai ir suprantu taip,kaip parašyta. Juk rašau,kad man aistra asocijuojasi iš viso ne su turėjimu.Šaldytuvui,namui,rūbui...daiktų įsigyjimui neturiu aistros.Tai-mano NORAI.O norams pildyti kaupiu ramiai,be aistros.
O kodėl negalėtų aistra būti kažką turėti? Na, Džeine, pabandyk neturėti labai svarbių Tau dalykų, tai pamatysi, kad be turėjimo aistra gyvenimui išgaruoja... Aišku, tada, kai neturi sau labai labai svarbių dalykų. Galų gale - aistra turėti gali būti ir turėti draugą.... Turiu omenyje, kad aistra gyvenimui atsiranda, turint tai, ko labai reikėjo.
aistra yra tas jausmas, kuris mus užtikrina ar teisinga linkme mes einame. Manau, kad su šiuo jausmu reikia elgtis atsargiai. Aplinkiniams jis neturėtų atrodyti, kaip egoizmas, savimeilė ir pan. Jis labiau turėtų teikti žmogui žavesį. Žmogus degantis aistra yra visas spindintis, spinduliuojantis energija, buriantis apie save žmones, laimingas, pasitikintis savimi, su šypsena, nematantis neįveikiamų kliūčių, tikintis, kupinas vilties ir t.t.
Ir kažko panašaus į aistrą ir labai ugninga aistra, ir nusivylimas, ir apatija... 
dievulis 
. 