Rašysiu jau diskutuota, bet vis aktualia tema. Pyktis, neigiamos emocijos, problemų kūryba, pavydas.
Pamodeliuosiu situaciją. Yra kažkokia problema (tarkime pavydas) ir mes žinome apie jos buvimą. Norint situaciją pakeisti, variantai be visų niuansų yra du: arba aš keičiuosi, nes tikrai žinau, jog problema gimsta dėl mano požiūrio į situaciją, arba lieku tokiu koks esu, nes man lengviau kaltės ieškoti aplinkybėse. O ir keistis aš jau per senas arba per tobulas.
Ai, yra dar trečia galimybė: dėl šventos ramybės galiu pagalvoti apie tai arba galiu pažadėti keistis.
Tačiau kas tai yra žadėti?
Gyvenimas yra šventė, nes jame net būdami vieni turime galimybę būti šalia žmonių, turime galimybę būti mylimi, mylėti. Tad kodėl gadiname tą šventę žadėdami, jog pagalvosime kaip nebedaryti kažko, kas skatina problemas būti? Ar šis pokytis jums nepanašus į amžiną dietą, kurią pradėsime "nuo pirmadienio").
Dabar galvoju, galvoju... pavydas... tai čai kad aš pavydėčiau Baskovui jo balso, arba tau, už tavo talentą gražiai modeliuoti? Ar čia tas pavydas, kai pavydžiu savo gyvenimo draugo kitai moteriškei?
„aš jau per senas arba per tobulas“ – kodėl vyr. giminė, Vinigreta? pabuvau Tavo www.vinigretas.lt laaaaaaabai užpavydėjau pačia geriausia prasme, nes – kiekvienam – sava. Nepradėsiu dabar aš irgi kurt rūbų.siųt, kad susilyginčiau, nugalėčiau, tai tos pavydas tiesiog stebėjimasis, gėrėjimasis, kai dar kartą įsitikini, – Žmogaus galimybės...neišsemiamos, ir didžiausias malonumas pasakyti, kaip žavu! Gali didžiuotis savimi! Esi kitokia nei visi kiti irgi gabūs, bet gal tingi atidaryti savo čakras ir pasitikrinti, ką ten Aukčiausiasis įdėjo ????
Vyriška giminė todėl, kad kalba eina apie žmogų ir jo ydas (ne kažkokį tai žmogų- vyrą, o būtent žmogų. Sakai užpavydėjai... Hmm, tai gerai, vadinasi turiu dar vieną klientę O dėl čakrų.. Na, tai ištisas mokslas, kuriame dalyvauja ne protas, o gabumas jausti, įsijausti. Man tai artima.
Pavydas - jokia problema. O va dėl pavydo išraiškų problemų gali kilti. Pirmiausia mes ėdame save. Kai nusibosta ėsti save, ėdame kitus, dažniausia tuos, kuriems pavydime, ar dėl kurių pavydime. Nekalbu apie kraštutinius variantus, - kai iš pavydo nužudoma arba nusižudoma. Čia viena medalio pusė.
Yra kita. Aš kažkam pavydžiu, na tarkim pasiekimų sporte. Aš treniruojuosi, papildomai, kasdien prabėgu po porą papildomų ratų stadione arba atlieku po šimtą papildomų metimų į krepšį. Taigi toks pavydas skatina tobulėti. Petras žino kiniečių kalbą, o aš ne,- ir aš išmoksiu. Jonas turi brangų automobilį, o aš ne,- aš dirbsiu papildomai, kad įsigyti. Tad... na, nėra visai neigiamų emocijų, neigiamos yra išvados, kurias mes padarome tiesiogiai veikiami emocijų. Jeigu mes dėl jų griauname gyvenimą sau ir kitiems, mes BLOGAI reaguojame, jeigu emocija skatina mus eiti pirmyn ir tobulėti,- reaguojame teisingai.
Po Orvel lyg ir nebeliko ką bepridurti,bet antruoju atveju pavydas gal ir nėra labai sveikintinas dalykas,nors tai ir yra gyvenimo variklis. Pvz. Petras pavydi Jonui gražaus namo ir jis nori pasistatyti dar gražesnį.O Jonas,pamatęs jau pastatytą dar gražesnį Petro namą ,vėlgi iš pavydo ieško kelių ... Tai kurgi veda tas nuolatinis pavydas?Į savęs graužimą,nors tas pavydas ir yra variklis pirmyn. Jei Petras pavydi Jonui kiniečių kalbos....tai (pagal Orvel) irgi yra sveikintinas dalykas,nes Petras irgi mokosi.O gal nėra taip jau gerai?Pažinojau žmogų,kuris dėl šio pavydo mokėsi ir mokėsi,nesukūrė net šeimos,o galiausiai,apgynęs daktarinę,nušoko nuo geležinkelio tilto.Ir tame pavydo katile virė daug kas,- tai buvo nuolatinės rytinės naujienos...kas ką parašė,ar apgynė. Oi,sakiau,kad nebėra ką pridurti,o prirašiau.............. Pratęsiu vėliau.
Kad pavydas ir visai ne tiems žmonėms, kuriems prirašėte. Pavydime konkurentams, kai norime atsidurti ten, kur jie. O su Baskovu, prezidente ar dar kuo aukščiau mes nesilyginame. Galime pavydėti tik į save panašiems. Ir nieko tas pavydas neskatina išmokt kinų kalbą. Niekada dar niekas nepuolė kalbų mokytis iš pavydo. Be to pavydas yra neišvengimas hierarchinėse visuomenėse, kur kiekvienas nori "užlipt" aukščiau už kitą. Ir tas noras be to visai yra normalus.
Obrazdėlis, dėl aiškumo. Tarkim, Petras išmoko kinų kalbą ir tapo firmos atstovu Kinijoje, su atlyginimu atitinkamu. Jonas, dirbantis toje pačioje firmoje, panašiose pareigose kaip dirbo Petras, irgi pradėjo mokytis kinų kalbos. Kokie jo motyvai?
Galaxy,tai aš puoliau mokytis kalbų iš pavydo.Nuvažiuoju į užsienį ir...visi kalba angliškai,o aš kaip durnelė vėpsau.Taigi tai netiesa,arba esu vienintelė balta varna. O visuomenės visur yra hierarchinės....nuo faraonų laikų iki dabar ir bus ateityje.Kodėl tu manai,kad noras valdyti kitus yra normalus?Gimstame visi nuogi ir be marškinėlių ir tik pavydas kuria hierarchiją,o visuomenė susikuria stereotipą.
Tai aišku, kad ne iš pavydo pradėjai mokytis. čia į pavydą man visai nepanašu. O pavydą turi net ir šuniukai, nes ir jie panašioj visuomenėj gyvena. Pavydas be to yra tik tarp tos hierarchijos esantis narių jausmas, o ne hierarchijos kūrėjas. Ne pagal pavydo kiekį mes užimam vietą visuomenėje, o pagal tai kiek pajėgiam savo ar savo artimųjų pagalba užimt aukštesnią vietą visuomenėj.
Kartais pavydas yra varomoji jėga, o kartais - naikinanti. Aš pavydi. Atvirai tai deklaruoju. Kad ši mano savybė nenuodytų nei mano, nei man brangių žmonių, gyvenimo, bandau keistis. Gyvenu šia diena. Kad nebūtų "o kas būtų, jei būtų..." Geriau "čia ir dabar".
Sveikintina išties. Aš niekad nebuvau pavydi, o va mano sesė visiška priešingybė. Man net juokinga būdavo stebėt jos penkiaaukščio didumo priekaištus savo vyrui, kad jis pasižiūrėjo ne ten, kur derėtų. Ir nesvarbu, jog dažnu atveju tai tebuvo jos pačios prasimanymas..
O žinot, aš nemanau, kad pavydas gali būt sektinu pavyzdžiu. Net ir Orvelio pavyzdys apie kalbas, postus yra perspaustas. Jei gerbiame asmenį, kuris pasiekė daugiau- puiku, tai padeda mums į jį lygiuotis, bet jei tai pavydas.... Na pavydas bet kokiu atveju yra destrukcija. Net ir pasakose (kuri beje yra mūsų išminties lobynas) pabrėžiama, jog pavydas veda į pražūtį- vargšui pasiseka rasti auksinį kirvį, jis laimi, gobšas nuskęsta.. Ir n kitų pavyzdžių...
Bet kuri priklausomybė yra kenksminga, nes šalia esantis žmogus jaučiasi prastai. Pavydus žmogus irgi kelia tam tikrus negatyvius jausmus- jis varžo kito laisvę (nekalbu apie paleistuvavimą). Tad kuo gi tai skiriasi nuo kitų priklausomybių?
Nu bet jei savaime sujema pavydas... ir niekaip neisgauna nepavydėti? Vat, graži jauna artistė, talentinga, garsi, holivudiška šypsena... nu jama pavydas, kai pasižiūri...
Vini, kartais tikrai nepavyksta to pavydo atsikratyti. Arba jei atsikratai, prarandi dalį savęs. Dar manau, kad daugelis neigia pavydintys, nes kaip ir negarbingas tas jausmas, vis tik. Aš pavydžiu, reikšmingų tik man, kitiems jie gali pasirodyti juokingi. Blogai, kai pavydima visiems, kad turi daugiau, nebūtinai pinigų. Čia išties destrukcija. Dar manau, kad pavydas tampa nuodingu, kai jis trukdo gyventi.
Žinoma, galime įvertinti ir taip, kaip Galaxy, pavydas kai žiūrime į kažką, mūsų nuomone, geresnį už mus, ir nieko nedarome, tik jaučiame nepasitenkinimą. Tiesiog aš tai laikyčiau pasyviu pavydu.
Pavydas gi gali mus ir paskatinti veikti. Tas pats norėjimas namo, geresnio, nei kaimyno. Manyčiau, pirmiausia mes pavydime kaimynui namo, o paskui susiformuoja troškimas turėti geresnį. Ir nežinau ką Vinigreta įžvelgia blogo nore turėti geresnį namą.
Dar vienas obrazdėlis iš nesenos praeities. Kai VISI važinėjo "žiguliukais", nebuvo tokio pavydo dėl geresnės transporto priemonės. Dabar gi, patys žinote.
P.S. Galima ir neigiama aktyvaus pavydo išraiška. Kaimynas pasistatė geresnį namą, o aš vietoje to, kad statyčiau geresnį savo, sudeginu kaimyno. Taip lietuviška...
Betgi ne pavydas mus skatina norėt naujo namo! Čia lygiai tas pats kas supavydėjęs draugui jo žmonos, sieksi gauti dar geresnę arba pamatęs, kad kitas savo sūnų auklėja geriau, užsimanysi naujo...
Maja,o kad ir pinigų... Jei moteris nori ištekėti už turtingo vyro,tai jau mes puolam kaip kiaunės.....va,išskaičiavimas ...va, kokia prostitutė.Bet nė vienas nepažvelgiame giliau..o ar vyras,sukaupęs turto,nėra išmintingesnis ir gudresnis už tą ,nieko neturintį,bet keikiantį valdžią,kad jam nieko neduoda? Jis yra perspektyvus ir dėl to verta juo žavėtis,o ne žiūrėti į piniginęs turinį,skaičiuoti svetimas babkes ir smerkti.Kodėl jei išteka už turinčio pinigų...tai jau prostitutė,jei tas vyras praranda pinigus-tai jau nebe prostitutė,nes jis nieko neturi.Vat šiuo atveju kalba tik grynų gryniausias pavydas.
Dzein, neprieštarauju, sakau, kad daugelis pavydi materialių ir nematerialių dalykų. Tiks pastebiu, kad tas pats daugelis, nenori pripažinti, kad pavydi. Austi audžia kalbomis.
O ar ne visi mes norime atrodyti geresni,nei esame?Dažnai mes kalbame tai,kaip turėtų būti.Bet jei išverstume kiekvieno mūsų sielą...ojojoi,ko tik ten nėra Šių eilučių autorė taip pat ne šventoji
O jei rimtai - niekad nepavydžiu kitiems žmonėms nei sėkmės, nei materialaus turto, nei padėties visuomenėje, nei dar ko nors. Būna tik pavizdys, kaip anas ar kitas pasiekė to, tai gal vertėtų ir man pabandyti? Arba nuostaba ir pasigėrėjimas, arba pasidygėjimas nesąžiningai susikrautais turtais ir dar didžiuotis tuo... Na, gal tik šiek tiek baltai pavydžiu jaunystės, kai žmogui dar visas gyvenimas prieš akis. Ir dar gal kiek pavydžiu talento, kurio aš neturiu ir neturėsiu. Bet irgi be savigraužos ar nepasitenkinimo. Gal tik su liūdesiu kiek...
Supratau. Pasyvus pavydas. Galima mąstyti ir kitaip,- taip, aš esu ir būsiu kuprotas, bet kaip man pakeisti savo gyvenimą, kad aš gyvenčiau, kaip ne kuprotas. (dar aukštesnė fazė būtų, kad kuprotumas taptų privalumu)
Hmm, o jeigu pavydi gabumų? Kaip tų gabumų neturėjimą paversi privalumu? Arba kitas variantas pavydėt galimybių vystyt gabumus? Išvis manau, kad pavydas atsiranda tada, kai tavo norai susiduria su tavo bejėgiškumu. Kitu atveju to pavydo paprasčiausiai nebūna, nes arba neturi geismo, arba pajėgi tą savo geismą patenkinti.
Nelabai norėčiau sutikti,su Galaxy...ar pavydas susijęs su bejėgiškumu?Bent man -su valios trūkumu,nors galimybės yra visos.Ir kuo labiau senstu,tuo valia mažėja,nes mažėja apsukos.Kartais pagalvoji...kaip praverstų buldozeris,kuris mane pastumtų įsibėgėjimui.Jei kas pastumia iš mirties taško...leki kaip greitasis traukinys ir turi tai,ko pavydėjai.
Na, kadangi tema sena, su ja seniai viskas aišku, viskas psichologų jau seniai išaiškinta, aprašyta, tai vardan diskusijos parašysiu ir savo nuomonę, kuri atkartoja tik kas ir taip žinoma, ir manau, visi komentaruose rašėt panašiai (neskaičiau)... Taigi, pavydo jausmas yra normalus jausmas, kuris mumyse Dievo suinstaliuotas kaip lygiavertis visiems kitiems jausmams ir reikalingas išgyvenimui. Tiesiog su pavydu , kaip ir kitais jausmais, problemos iškyla tik dėl disbalanso, dėl kraštutinumų- arba per stipraus jausmo, kurio žmogus nesugeba sukontroliuoti, arba dėl jo beveik nebuvimo (kad išvis nėra, netikiu). Tiek vienu, tiek kitu atveju žmogui reikėtų susirūpinti ir tą problemą spręsti. Tiesa, yra dar vienas dalykas- kaip žmonės tą pavydą supranta ir kokį atspalvį jam suteikia. Kadangi nuo vaikystės mes girdim apie kraštutinį pavydo jausmą kaip neigiamą, pasąmonėj užsifiksuoja stereotipas, kad pavydo jausmas apskritai yra blogas, ir kai kurie žmonės netgi meluoja jo neturintys, nes negali to pripažinti nei sau, nei kitiems. pamenu, takeliuose seniai seniai bediskutuojant šia tema viena moteris įrodinėjo, kad ji pavydo apskritai neturi. Bet ne tik žinojau, kad ji jį turi, nes ją pažinojau, bet netrukus ir realiai mačiau kelias labai negražias pavydo išraiškas iš jos pusės. Žinoma, ji tai "apžaidė", savo veiksmus pavadinusi žavingu moterišku pasikandžiojimu ar panašiai...
Lir, o tai jau labai klausimas.. Pavydas- tai egoizmo turėjimas. Taip, visi mes daugiau ar mažiau esam egoistai, tačiau religijoje tai prilyginama nuodėmei. Tad nereiktų pateisint savų silpnybių tokiu būdu.
Komentuoti gali tik registruoti vartotojai. [ Registracija | Įeiti ]
Dabar galvoju, galvoju... pavydas... tai čai kad aš pavydėčiau Baskovui jo balso, arba tau, už tavo talentą gražiai modeliuoti? 
pačia geriausia prasme, nes – kiekvienam – sava. Nepradėsiu dabar aš irgi kurt rūbų.siųt, kad susilyginčiau, nugalėčiau, tai tos pavydas tiesiog stebėjimasis, gėrėjimasis, kai dar kartą įsitikini, – Žmogaus galimybės...neišsemiamos, ir didžiausias malonumas pasakyti, kaip žavu! Gali didžiuotis savimi! Esi kitokia nei visi kiti irgi gabūs, bet gal tingi atidaryti savo čakras ir pasitikrinti, ką ten Aukčiausiasis įdėjo ???? 
. 
Bet nė vienas nepažvelgiame giliau..o ar vyras,sukaupęs turto,nėra išmintingesnis ir gudresnis už tą ,nieko neturintį,bet keikiantį valdžią,kad jam nieko neduoda? 
