Taigi va, kol darysiu tortą, galiu atvėsti, o tada ir dienoraščio nebus. Man dažnas sako (nežinia ar norėdamas atsikratyti ar tikrai man gėrio linkėdamas): susirask berną, kokį rimtą, fainą- turėsi ką mylėt, geresnė būsi. O gal net pasiseks taip, kad rasi ir protingą, tai tobulėsi..
Ir visi tie geradėjai, vietoj to, kad pasiūlytų savo kandidatūras, mano pakišę man pačią geriausią mintį. Mintis gal ir nieko, jei ne viena smulkmena.
Aha..klubai- neinu, nes vienos ar kelių naktų man per mažai.
Aha, bibliotekos, knygynai- tas gerai, tik kad lietuviai jau tokie- net jei manytų, jog knygų graužikė gali būt karšta pupytė, bijotų suklysti, todėl net nepradėtų...
Aha, kavinės- į kavinę eiti geriau po pažinties, o ne prieš ją.
Ooo, pažinčių svetainės....
Gerai, atmeskime kvailius, pykstančius ir koneveikiančius už tai, kad pasakai next, atmeskime vedusius, nes kam ten rankioti trupinius iš svetimos lovos, atmeskime visokius gyvenančius nuomuojamuose butuose ir manančius, jog dviese bus mažiau mokėt, atmeskime paliktus, neįvertintus, šiaip, be priežasties nelaimingus, atmeskime religinius fanatikus, turkus ir net danus, manančius, jog lietuvaitės pačios gražiausios ir tą sakančius laužyta googlės vertėjo kalba...
O man keista nuomonė, kad dviejų vaikų mama tai jau mažiausiai reikalinga. Buvo toks atvejis, kad vyrukas, kuriam virš 30 m, ir nebuvo vedęs, pasirinko iš dviejų moterų - vienišos vienturtės, gražios, išsilavinusios ir aukštom pareigom bei dviejų vaikų mamos, našlės ir kiek grubokos - pasirinko pastarąją, tai yra dviejų vaikų mamą. Ir ta moteris gerbėjų stoka nesiskundžia. Galvoju, kodėl. Randa kažkur, vadinasi... Man atrodo, kad kuo mažiau ieškai, tuo daugiau randi. ir kažkaip ne vien racionaliu protu renkamės...
Anksčiau ir aš maniau, kad vaikai nemenka kliūtis, vėliau nemaniau, nes įtikino, dabar vistiek nemanau, nors ir rezultatas įdomus. Per porą skyrybų metų, buvęs tris vaikučius spėjo pasidaryt, vest, o aš vis dar blaškausi tarp žemės ir dangaus...
Sako, lesbėm iš viso susirast draugę sunku, nes tokių daug nėra, o juk dar ir skoniai yra... Gal dėl to jos pavydesnės, kerštingesnės. Viena čia pas mus buvo, kad net namą padegė iš keršto.
Aš manau, kad laikui bėgant atsiras, ypač aktyviai neieškant, tačiau kaip nervina sakantys- viskas su tavim gerai, o vis dar vieniša.. Tai kas su tavim negerai?
Greta, išties viskas su tavim gerai. O kas gali būti blogai? Kiekvienas turime pliusų/ minusų rinkinį. Tai ir ieškom to, kuriam mūsų minusai nebūtų labai jau svarbūs, o ir jo pliusai nusvertų minusus. Idealių nebūna. Būna tiesiog "ne mūsų žmogus būna". Ir tiek.
Tinkamas žmogus atsiranda, kai žmogus išmoksta būti vienas. Va ir viskas.
Trumpai dėl tinkamo ir netinkamo. Įsivaizduokite, kad patekote su tuo netinkamu į negyvenamą salą, kur jūs tik dviese. Per kiek laiko netinkamas taps tinkamu? Per tris dienas, savaitę, dvi savaites? Tad netikiu netinkamumu, yra nenoras.
Na, mano draugė sako, kad tada jau moteris visai beviltiška, nes nieko neieško. Beje, mano dvi draugės ištekėjo labai jau nejaunos, bet jos labai aktyviai ieškojo. O ir tu pats iš draugas.lt aptarinėjai tik tas moteris, kurios aktyviai ieškojo ir laiškus tau rašė. neaktyvių net nepastebėjai
Nenoras prisitaikyti? Žinoma, šeimoje prisitaikyti, prisitrinti būtina. Kitaip santykiai per mėnesį subyrėtų, kad ir koks teisingas tas pasirinkimas būtų buvęs. Tačiau, na nors lašą tas žmogus turi būti priimtinas. Kitu atveju, tų minusų tik daugės. Neveltui laikraščių 5 puslapiai mirguliuoja šeimyninių dramų akimirkom.
Nežinau, kaip kitiems, bet tarkim man svarbi būsena, kurią vadinu "sielų artumas". Kai žmogus supranta, kai žmogus traukia, kai bendrauti lengva... Apibrėžti tai sunku, manau, pas kiekvieną kitaip. Ir va tada nedėlioji tų "pliusiukų" "minusiukų", tiesiog būni su žmogumi, nes su juo būti gera. Sakyčiau, tada nėra pasirinkimo, ar tas pasirinkimas kažkoks pasąmoningas, alogiškas, nes sunku paaiškinti, kodėl pasirinkome tą ar aną.
Sauliau, juk pats supranti, kokius aspektu tai parašiau. Galima sielų bendrybė negarantuoja laimingos sąjungos. Laimės savijauta, trauka, meilė - užskaitau. Tačiau ką daryti, kai koks nors minusas na taip rėžia, kad negali su tuo susitaikyti. Todėl, kad tai jau per didelis kompromisas su savim pačiu, kad ir kaip norėtum kartu būti ir siektum to.
ne, šiaip tik, greta pasakojo apie šį dienoraštį, kol jie vėpso filmą- aš atėjau tiesiog pažiūrėti, rita žadėjo rašyti, bet dar neparašė va, mudvi buvom tvarte, nes visa vyrija išvyko nežinoma kryptimi greta suko tokį įtaisą ir tarkavo runkelius, niu, aš šiaip, girdžiau, šėriau, o buzė vis žiūrėjo į gretą atsisukus, didžiulis paršas vis kvykė kol supyliau maistą, greta net bijojo ir pagaminome vaistą žvynelinei gydyti, šaunuolės mudvi, va kaip tortą sušveitėm skaniai
Na, visu pirma- argi verta imt i galva ir sirdi pasiulymus zmoniu, kuriu akyse vienisa moteris- nepilnavertis zmogus? As nesuprantu, kam to vyro ieskotis? Vien tam, kad butu patogiau gyventi? Del kitu akiu?Kuo uz vienisa moteri geresne ta, kuri turi vyra/drauga? Kuo jos gyvenimo kokybe aukstesne? Ir isvis... vyro paieskos- jau yra zengimas laipteliu zemyn, man atrodo... Gyvenimas apskritai yra grazus... neziurint to, turi koki kitos lyties atstova salia ar ne... Ne jo buvimas/nebuvimas suteikia gyvenimui kokybe ir prasme... tad neimk i galva tokiu "patareju" patarimu.... Jie dalina patarimus tinkamus patiems saiu... be to, man atrodo, uz tokiu patarimu slepiasi noras ikasti, pazeminti, lyg pasakyti "Esi prastesne uz kitas, nes neturi to, ka jos turi"
Tame ir reikalas, kad gerai ir vienai. Ar bent tikrai geriau nei šalia bet ko. Va tik po santuokos nutrūkimo ėmiaus už galvos, manydama, jog pražūsiu. Betgi gyvenu... Vat gal būsenos tik reikšmint nereiktų, dabar truputį perlenkiu...
Komplekte geriau, tačiau turi šalia žmogaus būt gera.
Va, skambina man šiandien vienas: - na ir kaip tu, ar vieniša? Manęs lauki? - ne, sakau, man gerai kaip yra.. - tai ką, nesidžiaugi, kad paskambinau? - ai, taip sau... - oi reikia tau su manim pasibūt, oi reikia... Pamatytum, koks aš geras..
Turejau Skaipe viena realiai pazistama vyruka, kuriam kaip ir daugeliui kitu vyru laime su seksu asocijuodavosi... Paskui tryniau velniop... Nes ima, pakalbina, paklausia kaip gyvenu. jei atsakau "Aciu, gerai", jis iskart "O, vadinasi, turi kas tave pamyli... tai gerai, kad pagaliau esi ne viena..." O jei atsakau "Ai, nuotaikos nera", jis iskart "Tai ka, niekas nepamyli? galiu atvaziuot, pamylet..." Imdavau iscvis vengt jo... Ir jei pakalbinus parasydavau "Atleisk, neturiu nuotaikos siandien bendraut" jis imdavo mane guost "Vargsiuke... Gal atvaziuot, padaryt tave laiminga? Jei ka, nepamirsk- as visada pasiruoses gerai draugei pagelbeti"
nu kai yra labai svarbus ir skausmingas reikalas tas vienišumas ir nepasimylėjimas, tai bet kokiai užuominai apie tai moterys nepakančios, net supyksta, tipo, koks tavo reikalas ir panašiai tik aš pastebėjau per laiką vieną tarp mūsų, kuri į tokią temą ar pasiūlymą reaguoja visiškai ramiai, abejingai ar net pasijuokia kartu spėkit, kas ta abejinga daugelio verkšlenimui, ar piktumui ir ji neieško ir save brangina, spėkit
Paleidžia ta, kuriai nebegerai, priima kita, kuriai gerai...
