Apie mane tik gerai..arba nieko,nes mes visi esame apie save labai geros nuomonės.Bet kaip sužinoti apie save aplinkinių požiūrį net neįsižeidžiant?
Ogi horoskopais.Atsiverčiu.Nevykėlis,juodinantis kitus,savimi besidomintis konservatorius ir oportunistas,jo tolerancja remiasi simpatijomis ir antipatijomis.
Nejaugi???O ba...na nejuodinti tai galiu,pasistengsiu susilaikyti,bet kaip čia su ta nevykėle?Ką padaryti,kad imtų ir sektųsi,būčiau protonga ir graži?Plastinę operaciją irgi galiu pasidaryti,Kaikariui duočiau uždirbti,bet kaip su smegenimis,a?Būtinai pasiteirausiu,a gali man implantuoti geresnes smegenis,juk papus silikoninius tai implantuoja.
Bemąstydama apie savo varganą charakterį,skaitau toliau apie savo artimiausią kaimyną-dvynį:.O...čia jau man darosi nebe taip liūdna.Dvynys-neturintis įsitikinimų,intelektualas kūdikio stadijoje,mėgstantis tik plepėti ir lošti loterijoje,nes nepakenčia nei fizinio,nei protinio darbo,skriaga,vaišnantis svečius tik arbata su šiaudeliais.
Cha,jau aš pati savo akyse pakilau....skaitau apie kaimyną iš dešinės-liūtą.....ogi girtuoklis , paleistuvis ir dar pasiutiškai pasipūtęs tinginys,kuris gali užnuodyti gyvenimą kitiems. Asmenines didybės, vertės ir neklaidingumo pojūtis yra nesugriaunamas!
Va..va...ne aš viena tokios geros nuomonės apie save,o jei visi tokie,tai galiu gyventi ir toliau su tokiomis savo būdo savybėmis .
O apie kitus tai jau kol kas nesakysiu...kol apie mane jūs gerai,tai ir aš apie jus neblogai.
Visada stengiuosi buti tolerantiska,bet jei jau neiseina,tada reziu tiesiai i akis. Kitaip nemoku. Ne kaip kurie varo uz akiu o paskui dar pervercia ir pasako lyg tu tai esi sakiusi.
Va..va..o kodėl mus tai taip baisiai piktina?Ar ne todėl ,kad mums labai brangi aplinkinių nuomonė apie mus pačius? Juk,atrodo,gyvenk sau ir mąstyk...šunys loja,o karavanas eina,o mes nervinamės ir keliame konfliktus dėl blogesnio pasakyto žodžio.Ir snoego gniūžtė,paleista nuo kalno,virsta sniego lavina.Jis atu žodį,tu jam į snukį,o jis dar tai kuoka.
Na ir neskaityk,šiaip dienoraštis buvo apie savikritiką Įdomu,kaip žmogus mato pats save, ir kaip jį mato aplinkiniai.Jei nebūtų kas pasako,ar mes patys suvoktume savo klaidas(nebent tas ,kurios kenkia mums patiems) ir stengtumėmės jas taisyti? O gal savo blogųjų bruožų iš viso nereikia stengtis taisyti...jei dievas davė,tai reikia ir būti tokiu,juk ne be reikalo davė.Tikintys sakytų-tai išbandymas.Tik man kyla klausiams o išbandymo tikslas-tai koks ir dėl ko? Kaip dažnai žmonės kaltina ne tik vagį,bet ir tą,kuris savo daiktui neuždeda grotų.Man norisi kaltinti tik vagį...jei jie nevogtų,grotų nereikėtų.
O į atvirą nuomonę...irgi nereaguoji?Kažkodėl man atrodo,kad reaguojame netgi perdaug suaštrintai.Pokalbyje chate susikirto mūsų nuomonės,kai pavadinau pesimiste.Štai ir abrozdėlis...aš manau,kad pesimistas -tai nieko blogo,o tu manai,kad pesimistas-tai yda.Iš skirtingos nuomonės dėl žodžio reikšmės,gaunasi marazmas. Aš horoskopus perskaitau ir..nors ten nelabai panašu į mane,vis vien iškyla klausias-o gal aš tiesiog to nematau,juk ne kiekvienas aklas mato.
Manyčiau , kad pernelyg didelis atsakomybės prisiėmimas susijęs ir su savikritika.Neatsakingumas vienas lazdos galas, atsokomybė už viską kas vyksta aplink, perauganti į kaltės jausmą - kitas lazdos galas.
Nepastebėjau to,čia gal reikėtų paklausti psichologo.O atsakomybė už viską ,kas vyksta aplink turėtų būti.Štai abrozdėlis:Vaiką pastumi mokytis muzikos,nors jis ir nenori,ir jis klauso.Tačiau užaugęs pasako..jezau,kaip aš kentėjau visą vaikystę.Arba vaikinas palieka merginą nėščią,tuo pačiu užkraudamas jai dvigubą naštą tada ,kai jai labiausiai reikia pagalbos.Iš vienišumo ta našta jai dar pasunkėja daug daug kartų.Taip,mes esame atsakingi,bet tai nėra kraštutinumas.
Mes atsakingi už savo veiksmus ir jų poveikį aplinkai, suprantu ką turi galvoj.Bet būna taip , kad atsakomybė prisiimama ir už tai, ko niekaip įtakot negalėjai, kai spaudžia atsakomybės našta , beveik neleisdama kvėpuot.Tuo pačiu ir savikritika sveikintina tol , kol parodydama trūkumus (daug maž objektyvius , o ne menamus)padeda juos šalinti ir augti, o ne supančioja.
Populiarioji astrologija, kaip ir populiarioji psichologija labai paviršutiniška, ji nieko nepasako iš esmės.Čia juk remiamasi tik vienintele saulės padėtim zodiake, o dangaus kūnų žymiai daugiau ir jie kiekvienu atveju skirtingai išsidėstę ir skirtingai susiję tarpusavyje.
Svarsčiau rašyt nerašyt, nes daugelis astrologijos atžvilgiu yra nusiteikę labai skeptiškai, nežinodami ar remdamiesi laikraštiniais horoskopais susidarę išankstinę nuomonę.Iš tikro sudarant individualų horoskopą imama gimimo vieta(ilguma , platuma)tikslus gimimo laikas( valandos ir minutės, kas vėlgi reikia tikslinti(rektifikuoti) pagal praeities įvykius), tuomet galima išskaityti duotybių rėmus, įgimtą potencialą, prognozuoti .Kažkiek tuose rėmuose aplinkybės keičiasi ,keičiant gyvenamą vietą.Ir tai nėra nuosprendis, čia žmogus laisvas rinktis kaip jam elgtis su suteiktais (įgimtais) "įrankiais".Vienam įteikiams kardas ,kitam arfa , kaip elgtis , renkasi pats žmogus.Taip pat yra visokių atšakų- astropsichologija, medicininė, karminė , chorarinė, mundaninė astrologija.Vėlgi yra skirtingos mokyklos ir skirtingi akcentai.
Ritule,tai paliečia labai retą žmogų...kaltą be kaltės,kaltą visur ir visada,o juk tai žmogaus žeminimas,įvarantis nevykėlio kompleksą visam gyvenimui.Nesvarbu,ar tai vaikas,ar žmona,ar vyras.Pagyrimas ir barimas-tai sparnai,kurie arba kyla aukštyn,arba pakirpti.Prisiminiau rusišką dainą....ot žyzni sobačej,sobaka byvajet kusačej. O prizas per pažintį tai dar blogiau,-tai atmuša norą iš viso rungtyniauti.
Rėksnė,namie žandaras, darbe – tironas,neatleidžianti burbeklė ir prie visko kimba. Muša vaikus ir kankina vyrą. Pripažįsta hierarchiją ir ją dievina. Tik ji duoda Ožiaragiui tvirtą pagrindą ir saugumo jausmą. Ajee...čia apie ožiaragį
Įdomu,kaip žmogus mato pats save, ir kaip jį mato aplinkiniai.Jei nebūtų kas pasako,ar mes patys suvoktume savo klaidas(nebent tas ,kurios kenkia mums patiems) ir stengtumėmės jas taisyti? 
