Ką tik diskutavusi temoje apie "kyšininkius" gydytojus, pagalvojau pabandyti įlįsti į "kyšininko" gydytojo ar valdininko kailį....
Situacijos... Jos - įvairios... Ateina moterėlė, nešina šokolado plytele, įsivėlusi į itin nemalonių situaciją, bando ją prievarta įbrukti, o aš ją kišu atgal, vejuosi, grūdu į rankinę... Mat, moterėlė, yra mano nuomone, neteisi, "juodai" pridariusi sau ir kitams nemalonumų, o be to, ne mano kompetencijoje ją iš tos situacijos "išvynioti". Už įbruktą šokoladą aš ją guodžiu, raminu, aiškinu visus įmanomus variantus, nes nenorėčiau išgirsti, kad gavusi ŠTAI TOOOKIĄ DIDELĘĘĘĘ dovaną nepadėjau... Bet aš nepriiminėju sprendimų ir nuo manęs niekas nepriklauso. Paaiškinu, kad nuo manęs niekas nepriklauso.... Moteris gauna nepalankų sprendimą. Nesupyksta. Kitą kartą ir vėl ateina su šokoladu... Galvoju, kaip tą šokoladą išmesti per langą....
Gydytoja. Ateina pas ją moteris, nešina papjauta kaimiška žąsim, maišelį padeda ant kušetės. Moteris serga sunkia liga, gydytoja žino, kokios mažos jos pajamos. Moteris kiša į kišenę 50 Lt banknotą. Gydytoja nieko nesako. Ji jau žino, kad nepriėmusi tų 50 Lt, ji sudarys įspūdį, kad moteris bus blogiau aptarnauta, kad jos labui nebuvo daroma viskas, kas įmanoma... Išrašoma krūva receptų ir siuntimų... Bet gydytojai žinoma, kad moteriai padėtų tik brangios procedūros, kurios oficialiai yra mokamos ir kurioms ji neturi pinigų... Gydytoja nusišypso ir pasako "viskas bus gerai, pamatysite"... Moteris išeina patenkinta, turėdama viltį... Gydytoja, grįžusi namo, gautą žąsį įbruka kaimynams, nes neturi laiko kad ją kepti...
Saldainių dėžutės, brendis... Gydytojos lentynose jų įvairus pasirinkimas... Pradariusi vieną iš dėžučių su nuo senumo papilkėjusiu šokoladu ji pamato gulintį 100 Lt banknotą... Kas jį davė, už ką, ko tikėjosi? Kodėl? Nežinia....
Advokatė po bylos užeina į kabinetą ir užneša kažkokios ypatingos gydančios arbatos bei saldainių rinkinį... Kodėl? Aš neįtakoju sprendimų. Norėjo pakelti nuotaiką, palaikyti normalų bendravimą, ryšius, tikėtis kada nors minimalios pagalbos - dokumentų kopijų, ar, kad jeigu žinosiu, kad byla neįvyks, praneščiau?... O gal ji tieisog žino, kad kažkada susitikinėjau su jos broliu? Užsidedu nepermatomą kaukę, pasakau "ačiū, kaip puiku, gal galėtume kartu išgerti šios arbatos?" Nuo gautos arbatos tik užsimezga kiek šiltesnis kontaktas, bet to, kas mano jėgoms neįmanoma, aš tikrai negalėsiu padaryt.... Tik susirašinėti eletkroniniais laiškais apie numatomą bylos eigą... Aišku, tai iš manęs atima papildomą darbo laiką, aš to neprivalau....
Aš nežinau, kiek kainuoja nusipirkti sveikatą, gyvybę, palankų nuosprendį... Galbūt ir tai įmanoma.... Vienų gyvybė kainuoja didelius pinigus, kitų - tik truputį... Ir net nežinau, kodėl prasigėrę piliečiai, kurie per visą savo gyvenimą nieko nedirbo, gauna galimybę gyventi parūpintuose socialiniuose būstuose, gydytis slaugos įstaigose, rėkti apie neįmanomas gyvenimo sąlygas, netgi nepakaltinamieji, gyvendami socialinės globos namuose, turi kiek normalesnes gyvenimo sąlygas negu, tarkime, aš, dirbanti po 10-12 valandų per dieną tam, kad užsidirbčiau pragyvenimą sau ir vaikams? Ne, bet nepakaltinama būti nenorėčiau, nes gal didžiausia laimė gyvenime - turėti veiksmų laisvę....
Iš viso - lengviausia kaltinti... Kaip kažkodėl norisi kaltinti teisėją, kuri gali važinėti į keliones, o va aš negaliu, nes tiek neuždirbu... Bet, geriau įsižiūrėjus, pamatau, kad ir ji - tik žmogus: silpnas, pavargęs, pažeidžiamas, bijantis kažko ir nežiniai dėl ko, gal kad praras tai, ką turėjo... Kaip ir man gyvenime teko prarasti ir vėl kažką atrasti, nes visada ieškojau... Ir tam, kad ieškotum, kad ir kokiomis priemonėmis, reikia jėgų. Net kyšiui paduoti reikia moralinių jėgų....
