Visi keliai vienodi: jie veda į
niekur. Tačiau kelias be širdies niekada nebus malonus. Kelias su širdim,
priešingai, yra lengvas - kovotojui nereikia stengtis jį pamėgti; jis žada
linksmą kelionę; jei tik seksi juo, su juo susiliesi.
Žmogus turi keturis priešus:
baimę, aiškumą, galią ir senatvę. Baimę, aiškumą ir galią įmanoma nugalėti,
tačiau senatvės - ne. Jos poveiksi gali būti atidėtas, bet nugalėtas –
niekada
Pasijutęs svarbus, žmogus
apsunksta, pasidaro vangus ir tuščias. Kad taptum kovotoju, turi būti lengvas
ir lankstus.
Tik avigalvis gali savo noru
užsibrėžti tikslą tapti žinių žmogumi. Blaiviai mastantį tam reikia sugundyti.
Kas čia labai svarbu, tai tas, kad tu jos visur ieškojai.
Tai ją daro ypatingu žmogumi tavo gyvenime. O ypatingiems žmonėms mes turime
parinkti ypatingus žodžius.
Būti nepasiekiamu reiškia, kad tu prisilieti prie pasaulio
aplink save su ypatingu atsargumu. Tu nevalgai penkių putpelių, tau užtenka
vienos, tu nežaloji medžio, vien tam, kad tau būtų karšta. Tu nestoji prieš
vėją, jeigu turi kitą pasirinkimą. Tu neišnaudoji žmonių nespaudi jų tol kol
jie nepavirs į nieką, ypač tų žmonių, kuriuos myli.
Reikia išmokti kiekvieną poelgį padaryti svarbiu. Juk tu čia
būsi labai mažą laiką dalį. Netgi per mažą kad daug ką spėti pamatyti.
Tai ką tu darai dabar gali būti tavo paskutinis poelgis, tai
gali būti tavo paskutinė kova Žemėje. Ir nėra tokios jėgos, kuri garantuotų,
kad čia tu pragyvensi dar bent minutę.
Karys gali būti sužalotas fiziškai, bet niekas negali jo
įžeisti ar įskaudinti. Kol karys yra tinkamos nuotaikos aplinkinių žmonių
kalbos ir poelgiai kario negali žeisti ir skaudinti.
Asmeninė jėga, tai jausmas. Kažkas tokio, tarsi būti
sėkmingu. Ją įgyji nepriklausomai nuo savo kilmės. Karys – asmeninės jėgos
medžiotojas. Sunkumai su tavimi, kaip ir su mumis visais, tame, kad mus reikia
įtikinti. Tu turi tikėti, kad asmeninė jėga gali būti naudojama, ir kad ji gali
būti kaupiama.
Karys tiki savo asmenine jėga, nepriklausomai nuo to didelė
ji ar maža. Kol jis ja tiki, jis – nepažeidžiamas.
Karys turi elgtis taip, tarsi jis viską žinotų, kai iš
tikrųjų jis nežino nieko.
Kario menas būti pusiausvyroje tarp siaubo, kad esi žmogumi
ir žavėjimoi, kad tu esi žmogumi. Tik taip įmanoma išlikti žinių kelyje.
Visi keliai vienodi: jie veda į niekur. Tačiau kelias be širdies niekada nebus malonus. Kelias su širdim, priešingai, yra lengvas - kovotojui nereikia stengtis jį pamėgti; jis žada linksmą kelionę; jei tik seksi juo, su juo susiliesi.
Kaip gerai,kad tai skiriama Vinigretai,o tai aš net nežinau,ką pakomentuoti...tas Kastaneda man nelabai suprantamas,arba čia yra tik jo minčių maišalienė. Ty jau pardon,aš geriau pasiklausysiu protingesnių.
Šiaip K. Kastanedos yra 11 ar 12 knygų. Mintys, žinoma, išimtos iš konteksto. Be to ir mano parinkimas,- kas nauja, gal būt negirdėta. Arba žinoma, girdėta, bet pateikta kitu stiliumi. Nežinau ar jums tai patiks, bet galite pabandyti paskaityti, tai rimtas, įdomus, bet kartu labai savotiškas autorius. Bet kartu nepamirškite: "Tai ką tu darai dabar gali būti tavo paskutinis poelgis, tai gali būti tavo paskutinė kova Žemėje. Ir nėra tokios jėgos, kuri garantuotų, kad čia tu pragyvensi dar bent minutę." Tad gal galite tą laiką išnaudoti ir geriau. Jums rinktis.
O kam kovoti?Reikia mėgautis gyvenimu...mėgautis kiekviena akimirka,nes paskui gali pasirodyti,kad kovai buvo atiduotas visas tau skirtas laikas,o kova-beprasmė. Taigi,ir tavo gyvenimas buvo beprasmis,lyg ir negyvenai.Tai ką..prašysi antro bilieto?
Džeine, tai tik žodžiai. Skirtingi posakiai tam pačiam. "Kovoti, mėgautis, žaisti". Tarkim, man labiau patinka žodis "žaisti". Bet visa tai nusako tą patį.
Na, jau ne. Tie trys žodžiai visai kitokias reikšmes turi. Be to... Kastaneda visur rašo tik kariams Beje, kodėl šiais laikais moterims siūloma būti kariais? (tik nesakykit, kad aš čia ne į temą, nes.. galbūt ir ne į temą)
Oi, net nemačiau.... Ačiū Nors šiaip manau, kad tinka jos visiems, bet kad gebėtume autoriaus knygas ne tik paskaityti, bet susilieti, reikia prieiti tinkamu metu. Nežinau, gal intuityviai... Patikėkite, verta
Galaxy, karys - ne tas kuris laksto su automatu. "Karys" ir "kareivis' nėra sinonimai.
Aš pabandysiu paaiškinti, tik turėkite galvoje, tai mano supratimas (skaičiusių Kastanedą kitų gali būti kitoks). Taigi, yra žmogus. Jis turi pirmą priešą - Baimę. Galima priešui pasiduoti, tada žmogus ir liks žmogumi. Bet galima su juo kovoti,- tada žmogus tampa Kariu. Žinoma, tai neįvyksta iš karto, kovojantis su baime dar ne karys, tačiau įgaunant žinių, naujų patyrimų jis po truputį virs kariu. Įveikus baimę atsiranda naujas priešas,- aiškumas,- stipresnis, galingesnis, klastingesnis. Čia vėl galima sustoti. Ir likti žmogumi įveikusiu Baimę. Bet galima likti kariu... Ir t.t. Paskutinis priešas,- senatvė, jis neįveikiamas, tačiau jeigu žmogus su tuo nesusitaiko,- jis - karys. Gal Greta pataisys ar pridės, čia aš labai labai supaprastinau doktriną, bet esmę pasakiau.
Oi, aš dar mažai perskaičiau, mažai įsisąmoninau. Tiesiog gal pridėčiau, jog baimė, tai tie mūsų kompleksai, vienas jų- kisti (nes mums labai gerai būti tokiais, kokie esam) ar dar blogiau- mes jau tokie ir nepasikeisim (todėl net neverta pradėti). "Ir mes viską puikiai išmanom, jūs tik visi nieko nesuprantat!.." Čia ironija
Išties knygos vertos jas skaityti, tik vienas mažas niuansas- tiems, kuriems ne gana kokie jie esa.
Gal tik pataisysiu, kad kai kam nėra taip gerai būti, kokie esame. Tiesiog mes dar nenugalėjom BAIMĖS. Baimė gali veikti keliais būdais,- vienas įrodyti, kaip Greta sako, kad ir taip gerai, na kam čia keistis. Antras būdas,- "o jeigu pasikeitus bus dar blogiau?". Ir trečias būdas,- "Keistis neįmanoma, na gal kažkas ir gali, bet tik ne aš." Beje, baimė visada kirs į mūsų silpniausią vietą, ji pasirinks tą būdą, kuris mums atrodys rimčiausias, arba kombinuos kelis būdus. Baimė - rimtas priešas, gal jam kada paskirsiu atskirą dienoraštį, čia po savaitgalio.
Bent man tai ne tas pats.Kodėl?Žmogus gimė toks ir ne kitoks,ir ar turi prasmę kova,jei gali likti žmogumi?Ar turi prasmę knaisiojimąsis savyje(kas gimdo nepasitikėjimą savimi) ir kova su savo būdo savybėmis?Ir visai nevarbu,ar tai bus geriau,ar blogiau....juk tiesa nebūna viena,čia tik varpinės bokšto nuotolis nuo taško A.
Gerai. Tarkim, ta pati baimė. Būti savimi, pagal Tave reikštų bijoti, nepriklausomai nuo to jausmo pagrįstumo. Ir tai tikrai geras gyvenimas, tai tikrai buvimas savimi? Iš tikrųjų, arba žmogus valdo savo jausmus, arba jausmai valdo jį. Tik va, tuo antruoju atveju ar galima sakyti, kad tai homo sapiens,- žmogus protingas?
Ir tai, Dž, yra baimė... "Nes kam keistis, jei tai sukels nepasitikėjimą?". Taip, taip gali nutikti ir būtinai nutiks, jei jau apie tai susimąstei. Tačiau kam mes keičiamės, kam kintame tarkim būdami šeimoje? Nes jei mes tokie, kokie esam- dzin mums tai, kad gal savimi keliam nepasitenkinimą. Maždaug prašom priimti mane tokį, koks esu. Ir dar gerbti, ir mylėti. Tačiau kodėl kažkas turi priimti (t.y. prisiderinti), o va mes tai negalim. Taip, nes mes juk Tookie... Beje, keistis nereiškia pataikauti, nes visos pamatinės savybės juk lieka.
KASTANEDOS KELETĄ KNYGŲ PERSKAIČIAU prieš kokį dešimtmetį. Filosofiniai svaičiojimai - pamąstymai apsivalgius grybukų ir nieko daugiau... Senos tiesos, žmogiškojo gyvenimo esmė, požiūris į supantį pasaulį... Man atrodo, kad jei Orvelas pakramtytų tų grybukų, tai parašytų daug geresnių pamąstymų žmogaus egzistencijos prasmės temomis.
Mhm.. O gal gali tada pasufleruot kur galima paskaityt naujų tiesų apie žmogaus egzistenciją? Nes susidūriau su keblumu- kiek skaitau, tiek vis kažką žinomo... Gal jau mest skaityt, gal tai reiškia, jog viską žinau? Ironizuoju. Va man įdomu kodėl Dalmara pyksti ant filosofinių veikalų autorių. Na ne pirmą kartą susiduriu...
Tikrai ne ant visų "pykstu"... ką tu... Yra labai gerų filosofų - mąstytojų. Pav. A.G.Svijaš - (rusu k.)iš paskutiniųju, kuriuos skaičiau. (parsisiunčiau audioknygą) Va ten tai yra apie ką pamąstyti... Prieš tai - domėjausi Og Mandino... nu, nelabai, bet irgi buvo tuo laiku ko pasisemti. Na, dar turiu nuo seniau Joan Gattuso - Prasmingo gyvenimo raktas... Neblogai pasiskaitinėti, kas tuo domisi... O ir pati, žinau, nemažai skaitai, tad nėra prasmės ir vardinti tai, ką vertėtų paskaityti ar bent jau pavartyti. Sako, kad knyga pati susiranda savo skaitytoją, kai ateina tam laikas. Bet Kastaneda - tai jau...Pardons...
Ne grybukuose esmė. Kas įsigilino į visą filosofiją Kastanedos, kas perprato sistemą, supras, kad "grybukai" tik vienas iš tūkstančių būdų parodyti, kad NĖRA vienintelės tikrovės. O juk iš tiesų. Kiekvieno tikrovė kitokia, ir tam net "grybukų" nereikia. Mano pavyzdys bus kiek kitoks, be "grybukų". Gaila, kad pavyzdys specifinis, bet nieko daugiau nesugalvoju.
Žiūrėkite,- milijonai žmonių biržoje žiūri į tą patį grafiką. Turbūt sutiksite, kad jie turi matyti tą patį? Deja... Tame pačiame grafike, vieni mato galimybę pirkti. Tačiau, paradoksas, jie negalėtų pirkti, jeigu kiti TAME PAČIAME grafike nematytų galimybės parduoti. Nes nebūtų iš ko pirkti, jeigu nėra kas parduoda. Tęskime analogiją. Gyvenime mes visi atsiduriame daugiau mažiau vienodomis sąlygomis,- nuogi ir bejėgiai. Praeina 30 ir daugiau metų, ar mes vis dar esame vienodose sąlygose? O juk atėjome į vienodą pasaulį, matėme, jautėme tą patį, bet... pasirodo, ne visai tą patį.
Kaip gerai,kad tai skiriama Vinigretai,o tai aš net nežinau,ką pakomentuoti...tas Kastaneda man nelabai suprantamas,arba čia yra tik jo minčių maišalienė. 
(tik nesakykit, kad aš čia ne į temą, nes.. galbūt ir ne į temą)
Nors šiaip manau, kad tinka jos visiems, bet kad gebėtume autoriaus knygas ne tik paskaityti, bet susilieti, reikia prieiti tinkamu metu. Nežinau, gal intuityviai... 
